Brandi asmenybė pagal Maslow

 

Brandžios asmenybės bruožai pagal Abraham Harold Maslow (1908-1970)

Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdų daro tai, ką jie sugeba daryti apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.

Tyrinėdamas sėkmingiausius, brandžiausius visuomenės narius Maslow išskyrė tokius jiems būdingus bruožus:

1. Pilnesnis realybės suvokimas. Mato aplinką tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios jie norėtų. Jų pasaulio suvokimą mažiau veikia emocijos, bergždžios viltys, baimės. Jie geriau atpažįsta netiesą, labiau tolerantiški prieštaravimams ir neapibrėžtumui.

2. Savęs, kitų ir gamtos priėmimas (tolerancija). Save priima tokius, kokie yra. Nėra per daug savikritiški. Nejaučia per daug kaltės, nerimo, gėdos. Jie gerai priima kitus žmones, neturi poreikio mokyti ar kontroliuoti. Toleruoja kitų silpnumą ir jo nebijo. Priima gyvenimą su visais jo trūkumais ir apribojimais.

3. Betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas. Elgesyje nėra dirbtinumo. nesistengia pasirodyti efektingai. Yra netradiciniai, bet tai kyla iš natūralių vidinių poreikių ir gali prisitaikyti, kad kitų nešokiruotų. Jie gali būti ir nesitaikstantys, jei to reikalauja situacija.

4. Orientacija į problemą. Gyvena, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų, t.y. įsitraukę į idėjos realizavimą ar darbą. Jiems svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės problema. Šie klausimai leidžia lengviau atskirti svarbius dalykus nuo mažiau svarbių.

5. Nepriklausomybė – poreikis būti vienam. Jiems reikalingas vidinio gyvenimo neliečiamumas. nesistengia su kitais palaikyti priklausomybės santykių, todėl gali džiaugtis tikra draugyste. Šią nepriklausomybę ne visada supranta aplinkiniai. Kiti dažnai juos laiko abejingais, šaltais ar išdidžiais. Save aktualizavę žmonės jau yra patenkinę meilės poreikį, todėl jiems nereikalinga kitų žmonių draugystė. Atsiranda bendravimo su savimi poreikis. Jie gali būti vieni ir nesijausti vienišais. Išlieka ramūs net nelaimių ir nesėkmių atveju, nes turi savo požiūrį į tai kas vyksta, o ne pasikliauja kitų nuomone ar jausmais.

6. Autonomija – nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos. Jie elgiasi nepriklausomai nuo aplinkinių, pasikliauja tik savimi. Pvz. studentas gali mokytis gerai, nepriklausomai nuo to, ar aplinkiniai vertina gerą mokymąsi ar ne. Pakankamai stiprūs, kad nekreiptų dėmesio į kitų nuomonę.

7. Suvokimo naujumas. Sugeba džiaugtis net pačiais paprasčiausiais įvykiais, pajusti jų naujumą, išgyventi malonumą, ekstazę. Retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes juos viskas stebina. kiekvieną gyvenimo akimirką suvokia kaip nepakartojamą.

8. Aukštumų išgyvenimai. Tai didelio susijaudinimo ir įtampos bei susitaikymo ir ramybės momentai. Tai ekstazės momentai meilėje, intymume, kūryboje, atradime ar susiliejime su gamta. Tuo momentu žmogus jaučia didžiulę harmoniją su pasauliu, praranda savojo “aš” pojūtį, išplečia ribas.

9. Visuomeninis interesas. Visuomenė juos gali nuliūdinti, tačiau vis tiek su kitais žmonėmis juos sieja artumo jausmas, noras padėti kitiems, meilė žmonijai. Labiau nei dauguma, savo veiklą skiria žmonijos ir kiekvieno jos nario gyvenimui pagerinti.

10. Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Dažniausiai bendrauja su panašų savęs aktualizacijios lygį pasiekusiais žmonėmis. Jų artimųjų ratas nedidelis, nes toks gilus bendravimas reikalauja daug laiko ir pastangų.

11. Demokratiškumas. Neturi išankstinio nusistatymo. Bendrauja nepriklausomai nuo socialinės klasės, rasės, religijos, lyties. Su malonumu mokosi iš kitų. Nelaiko visų lygiais. Save priskiria saviaktualizacijos elitui, bet ne elitui pagal rasę, vardą ar pan.

12. Priemonių ir tikslų atskyrimas. Nuoseklūs ir tvirti kasdieniniame gyvenime, laikydamiesi tam tikrų etinių normų. Mėgsta kažką daryti vardan darymo, o ne vardan tikslo.

13. Filosofinis humoro jausmas. Juokauja ne kažką pašiepdami, bet mėgsta juokus, išjuokiančius žmonijos kvailumą.

14. Spontaniškas kūrybiškumas. Kūrybiški ne tik savo darbe, bet ir pačiose įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose. Smalsūs, nerūpestingi, išradingi.

15. Priešinimasis sukultūrinimui. Jie yra harmonijoje su visa kultūra, tuo pačiu išlaikydami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Autonomiški ir savimi pasitikintys. Mąstymas ir elgesys nėra veikiami socialinių įtakų, o grįsti asmenine filosofija, supratimu. Gali būti visiškai prisitaikę prie kultūros smulkmenose (rengimosi, maitinimosi įpročiais ar viešo elgesio manieromis), tačiau sugeba ryžtingai pasipriešinti, kuomet visuomenės normos prieštarauja jų vertybėms.

Paskelbta www.psichika.eu

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

„Deleguodami“ ir „funkcionuodami“ netapkime pasipūtusiais pastumdėliais. Kalbininko pastabos apie personalo terminiją

Valdininkas (delegatas) deleguoja funkcijas?

Ar supratote, ką parašiau? Kodėl taip parašiau? Todėl, kad atsiranda madingų tarptautinių žodžių, jie pasitveriami ir imami vartoti ten, kur galima išsiversti vartojant lietuviškus jų atitikmenis. Taip atsitiko su veiksmažodžiu „deleguoti“ ir daiktavardžiu „funkcijos“.

Vieną gražią dieną didžioji dauguma bent kiek prakutusių, dirbančių valstybės tarnautojais, staiga ėmė ir pasidarė delegatais (atstovais), nes ėmė vienas kitą deleguoti, galbūt pasiklausę, kaip šneka politikai ir, nustvėrę madingą žodį, be gilesnio apmąstymo ėmė jį visur kaišioti. Kokie jie ten galėtų būti delegatai (atstovai) paprasčiausioje valstybės institucijoje?

Skaityti toliau...