Brandi asmenybė pagal Maslow

 

Brandžios asmenybės bruožai pagal Abraham Harold Maslow (1908-1970)

Žmonės, kurie gyvena pilnavertį gyvenimą, geriausiu būdų daro tai, ką jie sugeba daryti apibūdinami kaip sveiki, pilnaverčiai.

Tyrinėdamas sėkmingiausius, brandžiausius visuomenės narius Maslow išskyrė tokius jiems būdingus bruožus:

1. Pilnesnis realybės suvokimas. Mato aplinką tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios jie norėtų. Jų pasaulio suvokimą mažiau veikia emocijos, bergždžios viltys, baimės. Jie geriau atpažįsta netiesą, labiau tolerantiški prieštaravimams ir neapibrėžtumui.

2. Savęs, kitų ir gamtos priėmimas (tolerancija). Save priima tokius, kokie yra. Nėra per daug savikritiški. Nejaučia per daug kaltės, nerimo, gėdos. Jie gerai priima kitus žmones, neturi poreikio mokyti ar kontroliuoti. Toleruoja kitų silpnumą ir jo nebijo. Priima gyvenimą su visais jo trūkumais ir apribojimais.

3. Betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas. Elgesyje nėra dirbtinumo. nesistengia pasirodyti efektingai. Yra netradiciniai, bet tai kyla iš natūralių vidinių poreikių ir gali prisitaikyti, kad kitų nešokiruotų. Jie gali būti ir nesitaikstantys, jei to reikalauja situacija.

4. Orientacija į problemą. Gyvena, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų, t.y. įsitraukę į idėjos realizavimą ar darbą. Jiems svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės problema. Šie klausimai leidžia lengviau atskirti svarbius dalykus nuo mažiau svarbių.

5. Nepriklausomybė – poreikis būti vienam. Jiems reikalingas vidinio gyvenimo neliečiamumas. nesistengia su kitais palaikyti priklausomybės santykių, todėl gali džiaugtis tikra draugyste. Šią nepriklausomybę ne visada supranta aplinkiniai. Kiti dažnai juos laiko abejingais, šaltais ar išdidžiais. Save aktualizavę žmonės jau yra patenkinę meilės poreikį, todėl jiems nereikalinga kitų žmonių draugystė. Atsiranda bendravimo su savimi poreikis. Jie gali būti vieni ir nesijausti vienišais. Išlieka ramūs net nelaimių ir nesėkmių atveju, nes turi savo požiūrį į tai kas vyksta, o ne pasikliauja kitų nuomone ar jausmais.

6. Autonomija – nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos. Jie elgiasi nepriklausomai nuo aplinkinių, pasikliauja tik savimi. Pvz. studentas gali mokytis gerai, nepriklausomai nuo to, ar aplinkiniai vertina gerą mokymąsi ar ne. Pakankamai stiprūs, kad nekreiptų dėmesio į kitų nuomonę.

7. Suvokimo naujumas. Sugeba džiaugtis net pačiais paprasčiausiais įvykiais, pajusti jų naujumą, išgyventi malonumą, ekstazę. Retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes juos viskas stebina. kiekvieną gyvenimo akimirką suvokia kaip nepakartojamą.

8. Aukštumų išgyvenimai. Tai didelio susijaudinimo ir įtampos bei susitaikymo ir ramybės momentai. Tai ekstazės momentai meilėje, intymume, kūryboje, atradime ar susiliejime su gamta. Tuo momentu žmogus jaučia didžiulę harmoniją su pasauliu, praranda savojo “aš” pojūtį, išplečia ribas.

9. Visuomeninis interesas. Visuomenė juos gali nuliūdinti, tačiau vis tiek su kitais žmonėmis juos sieja artumo jausmas, noras padėti kitiems, meilė žmonijai. Labiau nei dauguma, savo veiklą skiria žmonijos ir kiekvieno jos nario gyvenimui pagerinti.

10. Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Dažniausiai bendrauja su panašų savęs aktualizacijios lygį pasiekusiais žmonėmis. Jų artimųjų ratas nedidelis, nes toks gilus bendravimas reikalauja daug laiko ir pastangų.

11. Demokratiškumas. Neturi išankstinio nusistatymo. Bendrauja nepriklausomai nuo socialinės klasės, rasės, religijos, lyties. Su malonumu mokosi iš kitų. Nelaiko visų lygiais. Save priskiria saviaktualizacijos elitui, bet ne elitui pagal rasę, vardą ar pan.

12. Priemonių ir tikslų atskyrimas. Nuoseklūs ir tvirti kasdieniniame gyvenime, laikydamiesi tam tikrų etinių normų. Mėgsta kažką daryti vardan darymo, o ne vardan tikslo.

13. Filosofinis humoro jausmas. Juokauja ne kažką pašiepdami, bet mėgsta juokus, išjuokiančius žmonijos kvailumą.

14. Spontaniškas kūrybiškumas. Kūrybiški ne tik savo darbe, bet ir pačiose įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose. Smalsūs, nerūpestingi, išradingi.

15. Priešinimasis sukultūrinimui. Jie yra harmonijoje su visa kultūra, tuo pačiu išlaikydami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Autonomiški ir savimi pasitikintys. Mąstymas ir elgesys nėra veikiami socialinių įtakų, o grįsti asmenine filosofija, supratimu. Gali būti visiškai prisitaikę prie kultūros smulkmenose (rengimosi, maitinimosi įpročiais ar viešo elgesio manieromis), tačiau sugeba ryžtingai pasipriešinti, kuomet visuomenės normos prieštarauja jų vertybėms.

Paskelbta www.psichika.eu

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

Darbo santykių užvaldymas

 

Rinkimų fiesta baigėsi, aistros slūgsta, valdžios garvežys jau puškuoja. O rinkėjas vėl nėrė į kasdienybės rutiną, nuspalvintą darbo, buities ir artėjančių švenčių nuotaikų. Gal tai tinkamas metas prabilti apie darbo santykius. Turime pripažinti, jog viešumoje stokojama tęstinio santykių kultūros, etikos ir psichologijos aptarimo. Netgi priešrinkiminės pakylos prožektoriai vengė skverbtis į darbo santykius lyg būtų tai uždara zona.

Mūsų kultūroje giliai tūno nuostata, jog reikalai organizacijoje – pačių darbdavių ir darbuotojų reikalas. Kad santykiai šeimoje nėra vien jos narių reikalas, kad tam tikrais atvejais reikalingas ir būtinas visuomenės ir valstybės demėsys – šiandien jau niekam nekyla abejonių. Ar darbo santykiuose yra mažiau viešojo intereso? Tiesa, kartais padūsaujame apie savanaudžius darbdavius arba apie atlyginimus vokeliuose. Pavienės aimanos prasiveržia į viešąją erdvę, bet tai tokie vėjo gūsiai, kurie bangų nesukelia

Kas slypi už šių, beje ne vienintelių, pakertančių žmonių gyvenimus reiškinių, kokie šaltiniai juos vis iš naujo maitina? 

Lietuvoje darbo santykių sritis – kaip privati valda, kurios savininkas yra darbdavys. Už privatumo skraistės slypi savos rašytos ir nerašytos taisyklės, tradicijos ir papročiai, kartais gerokai artimesni Darvino arba Tayloro laikų dvasiai, negu Lietuvos Darbo kodeksui. Kiek mums dar trūksta socialinės brandos, kad darbdavio ir darbuotojo santykiuose matytume viešąjį interesą? 

Skaityti toliau...