„Auksinės“ amžių išbandymus atlaikiusios darbuotojų atrankos technikos

 

atrankaŠiuolaikinės verslo ir valdininkų administracijos turi nuolat atrinkinėti žmones. Parkinsono dėsnis garantuoja nuolatinę kadrų stoką, bet atrinkti tinkamus nėra paprasta. Štai kokie metodai buvo taikomi praeityje ir dabar.

Anksčiau (kaip ir dabar) buvo paplitę du svarbiausi atrankos metodai: britų ir kinų. Senojo tipo britų metodas grindžiamas pokalbiu akis į akį, kai pretendentas privalo paaiškinti, kas esąs. Senyvi džentelmenai, susėdę aplink raudonmedžio stalą, klausia jo vardo ir pavardės. Tarkime, jis atsako: „Džonas Seimūras". Vienas komisijos narys teiraujasi: „Ar jūs kartais ne Somerseto hercogo giminaitis?“ Pretendentas tikriausiai atsakys: „Ne, sere". Tada kitas narys paklaus: „Tai galbūt Vestminsterio vyskupo giminė?“ Jeigu ir vėl bus atsakyta, kad ne, tai trečiasis džentelmenas nekantriai šūktels: „Tai kieno gi jūs giminaitis?“ Jeigu pretendentas atsakys, kad jo tėvukas prekiauja žuvimi Čipsaide, pokalbį galima laikyti baigtu. Pirmoji pavardė išbraukiama toliau nesvarstant. Jeigu kitas pretendentas pasirodys esąs Henris Molino, Seftono grafo sūnėnas, jo šansai bus dideli, kol įžengs Džordžas Hovardas, kuris pasirodys esąs Norfolko hercogo anūkas. 

Admiralitete taikomas kitas šio britų metodo variantas. Admirolų komisijai giminystės titulai nedaro jokio įspūdžio. Jiems svarbu, ar pretendento giminėje yra buvę jūrininkų. Geras atsakymas į antrą klausimą būtų išvardijimas, kad pradedant pretendento seneliu, kuris buvo koks nors admirolas, iki jaunesniojo brolio, kuris dabar dėvi jūreivio marškinėlius, visi buvo kapitonai, komodorai bei kitokio rango jūrininkai, o jo motina – yra admirolo Hardžio duktė. Tada vyriausiasis pagal rangą admirolas, pritariamai linktelėjęs, paklausia: „O kodėl sumanėte tarnauti karo laivyne?“ Nesvarbu, ką į šį klausimą atsakysite, nes klerkas jūsų pavardę jau pažymėjo, kaip priimtiną. Jeigu reikia rinktis iš vienodai jūreiviškų biografijų pretendentų, tai koks nors admirolas netikėtai paklaus taksi numerio, kuriais jie atvažiavo. Tas kuris atsakys: „aš atvažiavau autobusu", bus atmestas. Kuris nuoširdžiai atsakys, jog neatsimena, irgi bus atmestas, o tas, kuris nemirktelėjęs sumeluos: „2351", bus priimtas kaip apsukrus, iniciatyvus vaikinas. Šis metodas duodavo puikių rezultatų. 

Pagal naujojo tipo britų metodą, kuris atsirado devynioliktame amžiuje kaip labiau tinkamas demokratiškai šaliai, komisijos nariai pretendento klausinėja, kur jis mokėsi ir kokius žaidimus kokiuose klubuose jam teko žaisti. Nepataikius atsakyti, paminėjus komisijai nežinomus pavadinimus, pretendentas atmetamas. 

Kinų metodą (senojo tipo) mėgdžiojo daugelis. Ne visada žinoma, kur jo šaknys. Tai egzaminų konkurso raštu metodas.Mingų dinastijos laikais patys gabiausieji provincijoje laikydavo egzaminą. Jis vyko trim etapais po tris dienas. Pirmiausia pretendentas rašydavo tris rašinius ir aštuonių ketureilių poemą. Toliau rašydavo penkis rašinius klasikinėmis temomis ir galiausiai – penkis rašinius apie valdymo meną. Sėkmingai išlaikiusiems, kurių būdavo apie du procentai, buvo leidžiama laikyti paskutinį egzaminą imperijos sostinėje. Reikėdavo per vieną dieną parašyti esė apie to meto politiką. Dauguma, kurie išlaikydavo šį egzaminą, galėjo tapti valdininkais, o geriausieji buvo skiriami į šiltas tarnybas. Sistema veikė puikiai. 

Europiečiai kinų sistemą pradėjo taikyti maždaug tarp 1815—1830 metų. Kinų išbandymuose buvo labai svarbus jų literatūrinis pobūdis. Buvo manoma, kad klasikinis išsilavinimas ir literatūriniai gabumai patvirtina tinkamumą visokiems administraciniams postams. Taip pat manoma (ir teisingai), kad mokslo žinios netinka niekur, išskyrus patį mokslą. Kas gali nuspręsti, ar vienas pretendentas geriau išmano geologiją negu kitas fiziką, todėl atsiranda galimybė juos abu iškart pravyti. O kai visi rašo eilėraštį lotynų kalba, tai geriausią išrinkti nesunku. Klasikinės filologijos žinovai vykdavo valdyti Indijos, kiek prastesni likdavo valdyti Angliją. Silpniausius atsijodavo arba išsiųsdavo į kolonijas. 

Ši sistema gerokai prastesnė už aprašytas anksčiau. Pirmiausia sunku garantuoti, kad gabiausias kalbų žinovas nepasirodys esąs nenormalus – dažnai taip ir atsitikdavo. Juk galėjo būti, kad be eilėraščių rašymo jis nieko daugiau ir nesugeba. Būdavo ir taip, kad egzaminą laikydavo kas nors kitas, o kandidatas graikiškai nemokėjo nė žodžio. 

Nepaisant šios sistemos trūkumų, ji laikytina vaisingesne už visas vėlesnes. Šiuolaikiniai metodai apsiriboja protinio lygio tikrinimu ir psichologiniu pašnekesiu. Tokio patikrinimo trūkumas yra tas, kad nugali tie, kas yra apskritai neraštingi. Jie tiek daug laiko sugaišta besiruošdami testams, kad nespėja daugiau nieko išmokti. Psichologinis pokalbis mūsų laikais įgavo „išbandymo svečiuose“ formą. Kandidatas pramogaudamas leidžia savaitgalį, o jį stebi ekspertai. Kai, užkliuvęs už kilimo, sušunka „Velniai griebtų!", netoliese pasislėpę stebėtojai užsirašo į knygutes „kerėpla". Šio metodo rezultatai apgailėtini. Stebėtojams gali patikti tik apdairūs ir įtarūs pedantai, pasitikintys savimi, mažakalbiai ir neveiklūs. Neretai šiuo metodu iš 500 žmonių atrenkamas kaip tik tas, kuris po kelių savaičių pasirodo visiškai netinkamas numatytoms pareigoms. Neabejotina, kad šis metodas yra prasčiausias. 

Tad kokį metodą reikėtų taikyti? Panagrinėkime vieną menkai žinomą atrankos techniką. Kinų kalbos vertėjų užsienio reikalų ministerijai reikia ieškoti taip retai, kad jų paieškos metodas žinomas gana siaurai. Tarkime, prireikė vertėjo, kurį atrenka penkių žmonių komisija. Trys valdininkai ir du žinomi mokslininkai kinų kalbos specialistai. Ant stalo prieš juos – 483 pareiškimai su rekomendacijomis. Visi pretendentai – kinai, visi baigė universitetą Pekine arba Amoje, o po to tapo filosofijos daktarais Amerikos Kornelio arba Džono Hopkinso universitetuose. Dauguma jų stažavosi ministerijos skyriuje Formozoje. Kai kurie pridėjo nuotrauką, kiti, būdami apdairesni, nuotraukos nepateikė. Komisijos pirmininkas pagarbiai kreipsis į vyriausiąjį mokslininką daktarą Vu, klausdamas, kuris pretendentas mums labiausiai tinkamas. Daktaras Vu paslaptingai šypsosis ir, rodydamas į popierių šūsnį, tars: „Nei vienas". Pirmininkas nusistebės, kodėl? „Todėl, kad rimtas specialistas nepaduos pareiškimo, nes bijos patirti gėdą,“ – atsako daktaras Vu ir tęsia, – „aš manau, kad mums reikia įkalbėti daktarą Limą, kaip jūs manote, daktare Ly?“ Ly pritars, kad tai tinkamas kandidatas, tačiau, žinoma, jie patys jo negali kviesti. Reikia paklausti daktaro Tamo, ar daktaras Limas sutiks. Kadangi daktaras Vu nepažįsta daktaro Tamo, bet pažįsta jo draugą Vongą, tai… Tą akimirką komisijos pirmininkas jau nebesusigaudo, kas į ką kreipsis. Esmė ta, kad visi pareiškimai išmetami į krepšį po stalu, o svarstoma kandidatūra žmogaus, kuris pareiškimo nerašė. 

Nesiūlome visuotinai taikyti šio metodo, tačiau kiti metodai prasti dėl savo pretendentų gausos. Juk esama paprastų būdų skaičiui sumažinti. Dabar paplitusi formulė: „Ne vyresnis kaip 50, ne jaunesnis kaip 20, ir jokių airių", ir tai šiek tiek sumažina pretendentų skaičių. Tačiau jų vis tiek lieka daug. Nėra jokių šansų atrinkti vieną iš trijų šimtų mokytų žmonių su puikiomis rekomendacijomis. Pripažintina, kad sistemos yda slypi skelbime. Nėra reikalo burti tiek daug žmonių. Bet to niekas nežino, o skelbimai rašomi taip, kad privilioja tūkstančius. Antai, paskelbiama, kad laisvas aukštas postas, iš kurio žmogus išėjo į Lordų rūmus. Alga ir pensija – didelės, daugybė privilegijų, didelės papildomos pajamos, į tarnybą vaikščioti nereikia, yra tarnybinis automobilis, kada nori galima išsirašyti komandiruotes. Tereikia pretendento pareiškimo su trimis rekomendacijų kopijomis. Kas atsitiks? Bus gauta galybė pareiškimų, daugiausia nuo pamišėlių ir atsargos majorų, pasak jų, pasižyminčių geromis manieromis. Visus popierius belieka mesti į krosnį ir pirmiausia pagalvoti. 

Akivaizdu, kad idealus skelbimas sudomintų tik vieną žmogų, ir būtent tą, kurio reikia. Pradėkim nuo kraštutinio atvejo. 

REIKALINGAS akrobatas, galintis vaikščioti lynu 200 pėdų aukštyje virš ugnies liežuvių. Vaikščiojimas du kartus vakarais, šeštadieniais – tris kartus. Atlyginimas – 25 svarai (arba 75 JAV doleriai) per savaitę. Susiluošinus nei pensija, nei pašalpa neskiriama. Prisistatyti į „Laukinės katės“ cirką 9—10 val. iš ryto. 

Stilius galėtų būti geresnis, bet tikslas aiškus: piniginę naudą turi taip atsverti rizika, kad ateitų ne daugiau kaip vienas kandidatas. Jo nereikės klausti kvalifikacijos arba stažo. Kas nemoka vaikščioti lynu, to skelbimas nesuvilios. Nereikia pabrėžti, kad kandidatas turi būti sveikas, negeriantis, nejausti galvos svaigulio. Tai suprantama be žodžių. Neateis ir bijantys aukščio. Visas menas, kad atlyginimas atsvertų pavojų. 1000 arba 3000 JAV dolerių per savaitę gali privilioti visą tuziną. 15 svarų nesudomins nė vieno. Reikiama suma, kuri pritrauks tinkamą žmogų, yra maždaug per vidurį. Jeigu ateis du, vadinasi, pažadėjome per daug. 

Dabar kitas, paprastesnis atvejis. 

REIKALINGAS kvalifikuotas archeologas, pasiruošęs 15 metų kasinėti inkų kapavietes Peklos kaimelyje prie Aligatorių upės. Baigus darbą garantuojamas ordinas arba titulas. Pensija skiriama, bet niekam jos neprireikė. Alga – 2000 svarų (arba 6000 JAV dolerių) per metus. Pareiškimą įteikti Urvų rausimo instituto direktoriui (Karstas, Ilinojaus valstija, JAV). 

Pliusai ir minusai čia puikiai subalansuoti. Pačios sąlygos atsijoja, neturinčius ištvermės, atkaklumo ar drąsos. Nereikia rašyti, kad reikalingas viengungis. Nereikia pridurti, kad jis turi būti pakvaišęs dėl kasinėjimo. Niekas kitas, išskyrus kvaištelėjusius, ir neatsišauks. Jų gali ateiti trys, bet dviems bus per mažas atlyginimas. Trečiąjį sugundys garbė ir apdovanojimas. Pasiūlius Šv. Mykolo ordiną, ateitų du, o už Britų imperijos ordiną nerastume nė vieno. Mūsų atveju bus vienas pareiškimas. Pretendentas ne visai sveiko proto, tačiau nesvarbu. Kaip tik tokio ir reikia. 

Sakysite, kad ne taip dažnai prireikia akrobatų ir archeologų. Ieškoma ne tokioms egzotiškoms pareigoms. Tiesa, tačiau principas išlieka tas pats, tik jį pritaikyti sunkiau. Tarkime, kad reikia ministro pirmininko. Mūsų laikais dominuoja rinkimų tendencija, ir rezultatas beveik visada siaubingas. Prisiminę vaikystės pasakas, suprasime, kad pasakose buvo taikomi veiksmingesni metodai. Karalius, rinkdamas vyrą dukteriai, kartu ir sau įpėdinį, sugalvodavo išmėginimų sistemą, kuriuos pajėgdavo įveikti tik pats geriausias kandidatas. Tik jis išsaugodavo galvą. Karaliai turėjo viską, ko reikia egzaminui. Tarp karaliaus pavaldinių būdavo burtininkų, velnių, fėjų, vampyrų, vilkolakių, milžinų ir nykštukų. Valdose buvo užkeiktų kalnų ir miškų, laukuose tekėjo upės ugnies, slypėjo neatrasti lobiai. Gal šiais laikais yra sunkiau? Bet čia dar klausimas. Psichologai, psichiatrai, psichopatologai, statistikai ir ekspertai ne blogesni (nors ir ne geresni) už piktas raganas ir gerąsias fėjas. Kinas, televizija, radijas ir rentgenas ne blogiau (nors ir ne geriau) už stebuklingas lazdeles, krištolinius rutulius, užkerėtas staltieses ir nematomus apsiaustus. Vietoj pasakų technikos vartojama šiuolaikinė. O tai, matysime, paprasta. 

Pirmiausia nustatykime, kokios savybės turi būti būdingos ministrui pirmininkui. Tai yra: 1) energingumas, 2) drąsa, 3) patriotiškumas, 4) patirtis, 5) populiarumas ir 6) iškalba. Tačiau toks pasijus kiekvienas kandidatas. Žinoma, viską galima pasunkinti, sukonkretinus reikalavimus: 4) liūtų tramdymo patirtis ir 6) sklandus kinų kalbos mokėjimas. Tačiau šis būdas mums netiks. Mes norime, kad tos savybės reikštųsi ne ypatingai, bet aukščiausiu laipsniu. Kad geriausias kandidatas būtų iš visų energingiausias, drąsiausias, patriotiškiausias, būtų labiausiai patyręs, populiariausias ir geriausias oratorius visoje šalyje. Toks žmogus tik vienas. Vadinasi, skelbimas turi būti parašytas taip, kad jis vienas atsilieptų. Tekstas būtų toks: 

REIKALINGAS ministras pirmininkas Ruritanijoje. Darbas nuo 4 ryto iki 23 val. 59 min. vakaro. Pretendentas turi ištverti tris raundus su dabartiniu sunkiojo svorio čempionu, boksuojantis su pirštinėmis. Sulaukus pensijos (65 metų), beskausmė mirtis gimtosios šalies vardan. Jeigu kandidatas per parlamentinės procedūros egzaminą surinks mažiau kaip 95 balus iš 100, jis bus fiziškai sunaikintas. Jeigu surinks mažiau kaip 75 % populiarumo balų pagal Gelapą, irgi bus sunaikintas. pabaigoje kandidatui reikės sakyti kalbą baptistų suvažiavime ir bandyti juos sužavėti rokenrolu. Nepavykus to padaryti, jis bus sunaikintas. Atvykti į sporto klubą (įėjimas iš kiemo) rugsėjo 19 d. 11 val. 15 min. Turėti savo sportinius batelius, marškinėlius ir kelnaites, pirštinės bus duotos. 

Perskaičius šį skelbimą, nebereikia nei pareiškimų, nei pažymų, nuotraukų, rekomendacijų arba sąrašo. Į gerai parašytą skelbimą atsilieps vienintelis kandidatas ir iš karto galės pradėti dirbti. O jeigu niekas neatsilieps? Tada užaukštinome reikalavimus. Reikia rašyti kitaip. Vietoje 95 balų įrašysim 85, vietoje 75 – 65 %, o vietoje trijų raundų – du. Ir taip toliau tol, kol atsiras pretendentas. 

Tačiau gali atvykti du arba trys kandidatai. Vadinasi, moksliškai gerai neapskaičiavome. Gal per daug sumažinome balus arba procentus. Prasti reikalai. Priimamajame du ar trys kandidatai. Reikia rinktis, o mes dėl jų negalime sugaišti viso pusdienio. Galėtume pradėti testus ir atmesti nevertus. Bet yra ir greitesnis būdas. Tarkime, kad visi trys turi reikiamas savybes. Tada pridėkime dar vieną savybę ir atlikime paprastą testą. Paklauskime pirmos pasitaikiusios merginos (sekretorės arba stenografistės), kuris jai labiau patinka. Išgirdus jos atsakymą, problema bus išspręsta. Sakysite, kad pasikliaujame visišku atsitiktinumu kaip mesdami monetą arba burtuose. Netiesa, nėra čia atsitiktinumo. Mes tik panaudojome papildomą savybę – seksualinį patrauklumą.

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

Apibrėžiant organizacijų elgsenos discipliną (organizational behaviour - OB)

  

Organizacijų elgsena išsikovojo pripažinimą kaip akademinė disciplina, turinti turtingą tyrimų istoriją  (pavyzdžiui, Howthorno* tyrimus) bei tinkamą mokslinę metodologiją. 

Kaip ir visose srityse, šiame akademiniame lauke galima rasti baltų dėmių ar prieštaravimų, tačiau, bene, ryškiausia problema yra identiteto krizė. Kas iš tikro turima galvoje sakant „organizacijų elgsena“? Ar tai yra bandymas pakeisti visą valdymą elgsenos mokslo koncepcijomis ir technikomis? Ar OB skiriasi, o jeigu taip, tai kiek, nuo senos geros taikomosios darbo psichologijos? Laimei, į šiuos klausimus didžiaja dalimi yra atsakyta taip, kad tai tenkina ir valdymo akademikus ir elgsenos secialistus, ir vadybos praktikus.

Bendriausiais bruožais lyginant organizacijų elgseną (OB) ir susijusias disciplinas - organizacijų teoriją (organization theory - OT), organizacijų plėtrą (organization development - OD) ir žmogiškųjų išteklių valdymą (human resource management - HRM), OB yra labiau teoriškai orientuota ir nukreipta į mikroanalizę. 

Skaityti daugiau...