Lietuvių lūkesčių darbuotojų lojalumui ypatybės

 

Darbo rinkos stebėtojai vienu didžiausių Lietuvos negalavimu laiko mažą darbo užmokestį. Žemas darbo našumas, maži atlyginimai, vadinamieji skurdo spąstai, aukštas gyventojų neaktyvumas – ne itin šviesų portretą piešia specialistai. Vis dėlto įmonių vadovai tikisi, kad darbuotojai bus ištikimi savo organizacijoms ir bendro gėrio kūrimui net ir didelio spaudimo, nepripažinimo sąlygomis. Iš dalies jų lūkesčiai didesni nei kitose šalyse – ypač kritiškai į darbuotojų rūpestį bendru turtu ir lojalumą žiūrima organizacijose, neturėjusiose patirties su kitų šalių darbuotojais. Pastebima ir kita tendencija: lyginti lietuvius darbuotojus su užsieniečiais mūsiškių nenaudai.

 

Lietuviai pernelyg savikritiški?

Pasaulio kultūras tyrinėjantis, jų išskirtinumus, organizacijų struktūrą aptariantis ir rekomendacijas, kaip elgtis skirtingose šalyse, pateikiantis amerikietis Deanas Fosteris pastebėjo, kad baltai nuo savo giminaičių šiauriečių skiriasi griežta vertikalia hierarchija. Tuo metu Vilniaus universiteto socialinių mokslų psichologijos krypties daktaras, darbuotojų mokymo ir konsultavimo apie žmogiškuosius išteklius įmonės „Kitokie projektai“ bendradarbis Viktoras Keturakis įsitikinęs, kad posovietinėje kultūrinėje erdvėje organizacijose paplitusi „kaltųjų paieška“.

Darbuotojai „išgeria per daug kavos“, „palieka bendras patalpas netvarkingas“, „vis pameta raktus“, „užkemša kriauklę arbatos tirščiais“, „vagia popierių“, „sugadina virdulius“, „palieka netvarkingą šaldytuvą, tualetą, darbo stalą“, „nesaugo darbinių kompiuterių, telefonų“. Tokių skundų pažeria tiek darbuotojų požiūriu į bendrą turtą susirūpinę darbdaviai, tiek kolegų nerūpestingumu pasipiktinę darbuotojai, dažnai mėgstantys pabrėžti, kad užsienyje darbo kultūra kitokia.

„Lietuviai bendrą – kartais ne bendrą, o savininkų gėrį – organizacijose tausoja ir jo netausoja taip pat, kaip kitose šalyse, nors ir neturiu skaičių, tyrimų pagrįsti savo nuomonę, – kuriamą mitą apie kitose šalyse geriau dirbančius, drausmingesnius ir kultūringesnius žmones linkęs paneigti socialinių mokslų daktaras V. Keturakis. – Tačiau lūkesčiai lietuvių lojalumui savo organizacijai ir organizacijos turto tausojimui yra aukštesni nei kitose šalyse“.

Tikimasi, kad darbuotojas bus ištikimas savo organizacijai ir jos gėrio kūrimui net ir didelio spaudimo, nepagarbos jam, nepakankamo pripažinimo sąlygomis. „Man nepatinka tendencija savikritiškai, nepalankiai lyginti savus su kitų šalių darbuotojais. Šis savęs, savo darbuotojų nuvertinimas pastebimas mūsų organizacijose, ypač tose, kurios nesusidūrė su kitų, ypač Vakarų šalių darbuotojais“, – pastebėjo darbuotojų mokymo ir konsultavimo specialistas, dažniau matantis lietuvių atsidavimą ir šeimininkiškumą organizacijose, kurį vertina ir užsienio darbdaviai.

 

„Kaltintojai“ ir „teisuoliai“

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius, profesorius Boguslavas Gruževskis yra pasakojęs, kad darbuotojų lojalumas organizacijai, jų tvarkymasis su bendru turtu susijęs ir su vadovų elgesiu. Pavyzdžiui, jei įmonę užklupus sunkumams darbuotojams tenka taupyti, o darbdavys po langais pasistato naujumu blizgantį automobilį, verta tikėtis, kad pavaldiniai, „taupymo programai“ užsitęsus, nebe taip tausos įmonės turtą. Kažkas, išeidamas iš darbo, neužgesins šviesos, kažkas nepalies gėlių – viskas prasidės nuo smulkmenų.

Vis dėlto V. Keturakis pasiūlė atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių kultūroje panašios situacijos dažnai apibūdinamos kaip „turto gadinimas“. „Jei sulūžo daiktas – kas kaltas? Ši nuolatinė kaltųjų paieška yra labai paplitusi mūsų posovietinėje kultūrinėje erdvėje ir man nuolat tenka dirbti su psichologinėmis tokių ir kitokių kaltinimų pasekmėmis. Darbuotojai ginasi, nes jaučiasi užpulti, „teisuoliai“ dar labiau juos kaltina ir taip įsisukama į kaltintojų demaskavimo, slapstymosi, pasiteisinimų kultūrinį scenarijų.

Kita vertus, gali būti susiduriama su akivaizdžiu piktybišku turto švaistymu, bet svarbiau yra ne tai, kodėl žmonės taip daro – gali būti kriminalinis piktybiškumas arba aplaidumas – bet kaip organizacijoje vadovai tokią situaciją sprendžia. Privačios organizacijos reaguoja greitai ir su aiškia pozicija, kad turto naikinimas netoleruojamas. Manau, tai labai sveikas požiūris, kuris visiškai skiriasi nuo sovietinės laikysenos, kai žmonės matydavo, kaip naikinamas bendras gėris, bet jausdavo, kad nieko negali pakeisti“, – kalbėjo psichologijos mokslų daktaras.

Norint suprasti, kaip rūpinamasi ar nesirūpinama organizacijų turtu, teks atsisakyti kaltintojo ir teisuolio pozicijos. „Vienose organizacijose gali būti kalėjimo, kariuomenės kultūra – jei kažkas padaryta blogai, netinkamai, reikia nustatyti ir nubausti kaltininką. Kitos organizacijos atlaidesnės, jų kultūra panašesnė į mokyklos: netinkamas poelgis patraukia dėmesį, į jį sureaguojama ir mėginama suprasti.

Dėmesys gali turėti pedagoginį aspektą – pastebimas darbuotojas ir pradedama rūpintis jo situacija, arba prevencinį, kai nebyliai perspėjama, kad matome, ką jūs darote netinkamai“, – aiškino V. Keturakis.

 

Paskelbta 2013-02-23 Alfa.lt

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

Ar populiarioji psichologija serga puikybe?

 

Kiekvienas žmogus, kuris pasineria į tam tikrą veiklą, ir kiekvienas besigydantis ligonis turėtų domėtis ne tik veiklos ar gydymo privalumais, bet ir slypinčiais pavojais.

Pamenu psichologijos studijas. Studentai, kurie labai uoliai studijuodavo psichologiją, gilindavosi į save, savotiškai apsinuodydavo – imdavo įžvelgti begalę savų ir svetimų trūkumų ir nuolat juos analizuodavo. Panašiai atsitinka ir su populiariosios psichologijos „prisivalgiusiu“ žmogumi: jis pasijunta daug žinąs, išmoksta diskutuoti ir ginčytis remdamasis jos sąvokomis ir dėsningumais, pakyla jo savivertė, tačiau tai nereiškia, kad pasikeičia jo charakteris ar gyvenimas. Žmogus skaito vieną knygą po kitos, eina iš vienų kursų į kitus ir vis labiau vargina kitus savo samprotavimais. Viena mano klientė kartą sakė: „Psichologinės knygos mane veikia kaip narkotikas. Perskaičiusi vieną aš iš karto stveriuosi kitos, o paskui beveik neatsimenu, apie ką skaičiau.“

Psichologija paliečia ne tik tiesiogiai su ja susiduriančius žmones. Nuo psichoanalizės išradimo laikų psichologija stipriai paveikė kultūrą ir visuomenę. Tad pamąstykime apie itin didelę įtaką visuomenei darančią populiariąją psichologiją. Tokios psichologijos žinių rasime populiariuose žurnaluose ir knygose, jos perteikiamos įvairiuose mokymuose, seminaruose, jų turi iš svetur, ypač iš Rusijos, atvykstantys mokytojai, daugelyje saviugdos centrų galime susidurti su dvasinių ir populiariosios psichologijos žinių mišiniu.

Skaityti toliau...