Vieniems išpardavimai, kitiems - išpirkimai

 

Norint susikalbėti išpardavimų tema, svarbu susitarti, ką norime suprasti -  parduodančią pusę, t.y. verslą, ar norime pažvelgti perkančios pusės - žmogaus akimis. 

Iš verslo pozicijų išpardavimai yra verslo plano dalis ir skirta pajamoms uždirbti, nuostoliams sumažinti, žinomumui padidinti ir pan. Žmogus yra objektas, priemonė šiam tikslui pasiekti. Jis turi ateiti ir palikti kuo daugiau savo valiutos mainais į tam tikros vertės daiktus. Laukinio kapitalizmo atstovui nerūpi, kaip žmogus jausis kitą rytą, ar jo vaikai turės ką valgyti. Paradoksalu, bet verslas, bet kokiomis priemonėmis siekdamas savo tikslų, labai dažnai prašo užuojautos iš savo aukų - pirkėjų, atsieit, jei mes taip nedarysime, tai neišsilaikysime, žlugsime. Išsunkti pirkėjai turi nesipiktinti, bet gailėti „tik“ išgyventi siekiančio verslo.

Perkančiojo žmogaus atžvilgiu išpardavimų poveikis gali svyruoti nuo naudos iki priklausomybės. Kai kalbame apie naudą, didelių diskusijų nekyla. Tačiau kaip pastebėti priklausomybę ir kaip jos išvengti? Pradžiai pasidairykime po draugų ir pažįstamų namus. Kur nors tikrai rasime per daug daiktų ar drabužių, pirktų kai buvo akcija. Ypač vyrai galėtų paliudyti, kad jų žmonų ar draugių spintos nesuprantami prigrūstos įvairių skudurų. Tad pabandykime į savo elgesį pažvelgti kaip sekliai - ar nėra jame nevalingo pirkimo požymių.

Skaityti toliau

Spausdinti

Juodosios gulbės - nenuspėjamos ir lemtingos

 

Šiuolaikinės finansų rinkos panašios į 1800-ųjų mediciną, kai nuvykę į Londono arba Paryžiaus ligoninę, savo mirties riziką pacientai padidindavo 4 kartus.

Plinkantis vyriškis, save vadinantis atsitiktinumų filosofu, yra Niujorko universiteto politechnikos instituto rizikos vertinimo garbės profesorius, vienas brangiausiai apmokamų lektorių visame pasaulyje. Anksčiau Nassimas Nicholas Talebas turėjo rizikos kapitalo įmonę „Empirica“, kuri jo sprendimu 2004 metais, grąžinusi 380 mln. dolerių investuotojams, buvo uždaryta, o jis pats visą savo laiką paskyrė jį išgarsinusios knygos „Juodoji gulbė“ rašymui.

 

2007 m. išleistoje knygoje jis išpranašavo 2008-ųjų finansinę krizę, teigdamas, kad esame akli retiems įvykiams ir sistemingai apsikvailinme tvirtindami galį prognozuoti riziką bei atlygį.

Metaforą „juodoji gulbė“ neįtikėtiniems dalykams apibūdinti sugalvojo romėnai, nes buvo įpratę matyti vien baltas gulbes. Tik atradus Australijos žemyną 17 a. paaiškėjo, kad juodosios gulbės egzistuoja tikrovėje. Talebas išplėtojo koncepciją apie „juodųjų gulbių“ įvykius – visiškai netikėtus ir turinčius itin stiprų, lemtingą poveikį.

Skaityti toliau

Spausdinti

V. Sinica. Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją

 

Vytautas SinicaSkaitant VDU istoriko Alvydo Nikžentaičio teiginius, jog Lietuvoje per mažai mokoma apie šių laikų Lenkiją ir per mažai stengiamasi išgyvendinti per XX a. susiformavusį priešiškumą lenkų tautai, apninka abejonės. Jos dar labiau sustiprėja skaitant Andriaus Kubiliaus prisipažinimą meilėje Lenkijai ir kvietimą atsiverti visų Lietuvos teritorijoje gyvenusių tautų istorijai kaip savai, o Vilniaus istorijoje atrasti lenkų ir žydų kultūrą kaip Lietuvos istorijos turtą, kartu pripažįstant, jog pastaraisiais amžiais tai buvo nelietuviškas miestas ir tuo Lietuva netgi gali didžiuotis.

Siūlymai, nors gražūs kaip Adomo Mickevičiaus eilės, tačiau visiškai vienas kitam prieštaraujantys. Iš tiesų galime arba sąžiningai ir be nutylėjimų priimti visą pastarųjų amžių Lietuvoje gyvenusių tautų istoriją, arba per selektyvią istoriją pagerinti santykius su kaimyne Lenkija. 2014 m. apklausos rezultatai rodo, kad net 27 procentai lietuvių Lenkiją laiko priešiška valstybe. Pagal šį rodiklį ji antra po Rusijos, kurią priešiška laiko beveik trys ketvirčiai, o dabar gal jau ir dar daugiau Lietuvos piliečių. Kaip jau įprasta, keista savinieka pasižyminčiam naujajam politiniam ir akademiniam lietuvių tautos elitui, šis priešiškumas buvo palaikytas lietuvių tamsumo išraiška, o kaltės dėl jo pradėta ieškoti vien Lietuvos valstybės klaidose. Jau tada pasigirdo ekspertų raginimų, jog būtina kryptingai dirbti gerinant Lenkijos įvaizdį Lietuvoje, tačiau kol kas lyg ir niekas nesiūlė to daryti per naujausiųjų laikų istorijos mokymą. 

Skaityti toliau

Spausdinti

Kaip kilti karjeros laiptais... Laikykitės šių principų

 

1. Daryk daugiau, nei iš tavęs tikimasi. Savanoriškai prisiimdamas kai kuriuos įsipareigojimus įrodyk, kad gali prisiimti papildomą atsakomybę.

2. Būk iniciatyvus ir padaryk tai, kas reikalinga, nelaukdamas kol tavęs paprašys. 

3. Įgauk įgūdžių, reikalingų karjeros kilimui. Pasinaudok darbdavio teikiamais mokymais, bet nesikliauk vien tik jais. Apsvarstyk ir kitų įgūdžių lavinimo kursų galimybę, apmokant už juos pačiam. 

4. Būk lojalus bosui, komandai, kompanijai (galima būti lojaliam ir nebūnant pataikūnu). 

5. Būk kantrus ir nesitikėk, kad visi turi skubėti tave stumti karjeros laiptais. Todėl pats nuolat demonstruok savo sugebėjimus. 

6. Matyk bendrą vaizdą ir suprask savo kompanijos misiją. Rask būdų, kaip padėti ją įgyvendinti. 

7. Taupyk savo kompanijai pinigus, rasdamas kelius kaip padidinti pajamas, sumažinti išlaidas ar optimizuoti procesus. 

8. Raportuodamas bosui apie problemas, kartu siūlyk ir sprendimus. 

9. Būk pagarbus visiems – vadovams, kolegoms, pavaldiniams, ypač klientams. 

10. Nebijok pasakyti Aš nežinau. Jei ko nors nežinai, pasakyk, nesistenk apsimesti. Tačiau sugebėk vėliau rasti atsakymus, kurių tau reikia. 

11. Prisiimk atsakomybę už savo veiksmus: jeigu esi kaltas – priimk kaltinimus, jei klydai – atsiprašyk. 

Skaityti toliau

Spausdinti

Vienas žmogus – daug karjerų: sėkmė darbe IR (ARBA) gyvenime

 

karjerosPasiekimų teorijaMarci Alboher savo knygoje „Vienas žmogus – daug karjerų“ (One Person/Multiple Careers) su paantrašte „Kaip pasvirasis brūkšnys gali paveikti jūsų darbą“ pavyzdžius daugiausia pateikia iš teisininkų gyvenimo. Autorę, iš profesijos teisininkę, įkvėpė sociologo Gailo Sheehy idėjos, kurio nuomone, vienintelė žmogaus tapatybė kelia didelę atsakomybę. Ji tik didina asmens pažeidžiamumą, staiga pasikeitus ekonomikos sąlygoms... Susikurti daug tapatybių – pati geriausia apsauga nuo proto ir kūno negalių. 

Žmogus, įgijęs profesiją „per brūkšnelį“, kartu įgyja ir naujas galimybes. Antai, teisininkas ir (arba) artistas, ir (arba) antrepreneris, ir (arba) rašytojas, konsultantas ir t. t. Tokie žmonės būna labiau patenkinti gyvenimu nei dirbdami tik vieną ir tą patį darbą. Tačiau pabrėžiama, kad toks karjeros modelis, žinoma, tiks ne visiems. Šiandien daugelis, dėl kokių nors priežasčių nepatenkinti savo pagrindiniu darbu, ieško galimybių papildomai užsidirbti. 

Skaityti toliau

Spausdinti

Trumpai drūtai

Apibrėžiant organizacijų elgsenos discipliną (organizational behaviour - OB)

  

Organizacijų elgsena išsikovojo pripažinimą kaip akademinė disciplina, turinti turtingą tyrimų istoriją  (pavyzdžiui, Howthorno* tyrimus) bei tinkamą mokslinę metodologiją. 

Kaip ir visose srityse, šiame akademiniame lauke galima rasti baltų dėmių ar prieštaravimų, tačiau, bene, ryškiausia problema yra identiteto krizė. Kas iš tikro turima galvoje sakant „organizacijų elgsena“? Ar tai yra bandymas pakeisti visą valdymą elgsenos mokslo koncepcijomis ir technikomis? Ar OB skiriasi, o jeigu taip, tai kiek, nuo senos geros taikomosios darbo psichologijos? Laimei, į šiuos klausimus didžiaja dalimi yra atsakyta taip, kad tai tenkina ir valdymo akademikus ir elgsenos secialistus, ir vadybos praktikus.

Bendriausiais bruožais lyginant organizacijų elgseną (OB) ir susijusias disciplinas - organizacijų teoriją (organization theory - OT), organizacijų plėtrą (organization development - OD) ir žmogiškųjų išteklių valdymą (human resource management - HRM), OB yra labiau teoriškai orientuota ir nukreipta į mikroanalizę. 

Skaityti toliau...