Pašaukimas kūrybai

Ieškodama atspirties taško ir inspiracijos šiems savo pamąstymams apie pašaukimą ir lemiamą jo vaidmenį mūsų gyvenimuose, stabtelėjau prie keleto gerai žinomo kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio minčių. A.Tarkovskis teigia: „Menininkas turi būti įsitikinęs, kad jis ir jo kūryba atitinka tiesą.“ Klausimai apie tiesą, dažnai neatsiejamai lydimi pliuralizmo, taip ir pakimba diskusijų lygmenyje. Tiesos paieškos – dažna žmonijos įkvėpimo forma, kartu priemonė bei tikslas. Ar tiesos atradimas įmanomas ir reikalingas? Tai dar viena tiesos paieškos atmaina, kuri vėlgi neišvengiamai sustoja ties kiekvieno klausiančiojo namų slenksčiu.

A. Martinkus savo straipsnyje apie pašaukimą teigė: „Daugelis šiuo metu madingų sąvokų ir šūkių, be kurių tiesiog neįsivaizduojamas viešasis diskursas, atspindi baisią epochos dvasios neapykantą pašaukimui.“ Šios mintys išreiškia visai skirtingus dalykus: individualią tiesą ir epochos dvasią, kitaip tariant, žmonijos bendrai jaučiamą tiesą. Čia įterpsiu dar vieną A. Tarkovskio mintį, kuri konkretina gana aiškią problematiką: „Tikras meninis vaizdas turi išreikšti ne tik vargšą menininką su jo žmogiškomis problemomis, norais ir poreikiais. Jis turi atspindėti pasaulį.“ Kaip tada reliatyvumo šešėliu nuolat prisidengianti tiesa gali kalbėti apie pasaulį, kuris šiandien niekina pašaukimą? Ar galime šiandien pašaukimą vadinti nenuginčijama tiesa? O jeigu menininkas privalo kalbėti tik tiesą, tuomet nenuginčijama tai, kad jis tą tiesą ir sukurs tik iš dar didesnės tiesos. Gvildendama šią problemą, bandau sužadinti skaitytojo diskusiją su pačiu savimi, o gal ir savanaudiškai atsakyti į asmeninius kūrybos klausimus.

Žengdamas vis gilyn į kūrybos smėlynus neišvengiamai susiduri su amžinybės nugludintom smiltelėm, kurios ne tik sudaro pagrindinį tavo horizontą, bet ir tampa nesibaigiančia troškulio ir kliūčių priežastimi. Išėjimas į dykumą – dažnas krikščionio ieškojimų įvaizdis. Būtent taip su šiuo įvaizdžiu ir gretinčiau susidūrimą su kūryba. Štai Abraomo istorija: „Viešpats tarė Abraomui: Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“(Pr 12, 1–3).

Abraomo istorijoje numatomos įvairios pašaukimo istorijos galimybės (laiminantys ir keikiantys). Štai ką aš vadinu smėlynu, kuris klampina, troškina  ir kartu veda. Ką reiškia išeiti iš gimtojo krašto? Išeiti iš ten, kur gimei, kur tavęs laukia, kur saugu? Vis dėlto, nepaisydamas to, kad „krašte kilo badas,  Abraomas kėlėsi į Egiptą gyventi kaip ateivis, nes badas krašte buvo nuožmus“ (Pr 12, 10). Ar visuomet išeiti iš gimtinės reiškia išeiti iš saugumo zonos? Aišku tik tai, kad išeiti iš gimtojo krašto – tai išeiti į nežinomybę, iš kurios nebežinai, ar sugrįši.

Čia vėl, grįždama prie dykumos įvaizdžio, keliu dar vieną klausimą – ar kiekvienas išėjimas į kūrybos platybes lygus išėjimui iš ten, kur saugu? Ir ar tik badas, ištikęs tavo gimtąją žemę, nėra sielos badas, kuris, vedamas šaukimo iš aukščiau, išveda į nežinomybę ir klajones. Bet tuomet prieštaraučiau pati sau ir teigčiau, jog pašaukimą patiria ne dvasioje erdvės ir stiprybės turintys, o skurstantys ir badaujantys. Čia vėl negailestingai atsimušu į tiesos reliatyvumo sieną. O gal kiekvieno kuriančiojo išėjimas yra lygus visai skirtingiems dalykams, tačiau kartu lygus ir pašaukimui? Ir ar badas kartu nėra ir turtas? Sotus dvasia pašaukiamas ieškoti pateisinimo ir priežasties. Badaujantis pašaukiamas ieškoti atsakymo ir prieglobsčio. Užvėrę skirtingos priešistorės duris patenka į tą pačią (?) klajonių erdvę. Taigi pašauktieji, matyt, nėra išalkę ir nėra ypatingieji; pašaukiami tie, kurie norėjo būti pašaukti ir pašaukimą išgirsti. Tačiau pašaukiami į skirtingus smėlynus.

Norėdama sujungti mintis apie tiesos paieškas, kurios reikalingos kuriant, nes antraip kūrybos vaisius tampa lygus sau pačiam, vedu link kūrybos ir išėjimo, kaip vieningo proceso suvokimo. Kiekvienas pasiryžimas kurti prilygsta patogaus, įprasto, saugaus būvio atsisakymui. Kiekvienas kūrybos procesas reiškia klampų ir troškų klaidžiojimą nežinant, ar rasi kažką, ko tik kontūrus gali nuspėti. Kokia didelė yra kūrybos kaina, kai žinai, jog atgal nebegrįši, nes gimtinė priima tik savo gentainius. O išėjęs į kūrybos smėlynus pasikeiti iš esmės. Tampi kažkuo kitu. Kiekviena tavo mintis ir pasirinkimas yra esminė sielos transformacija, kuri apvalo ir kartu skaudina, kuri klupdo ir kelia, kuri troškina, bet suteikia viltį, kad kažkur yra vanduo. Tačiau tik viltį, o ne vandenį. Ši transformacija, neatpažįstamai pakeitusi kūrėją, yra pagrindinė kelio atgal nesuradimo priežastis. Juk būdamas viena ir tapęs antra, tuo pačiu keliu nebegrįši, o net ir grįžęs liksi neatpažintas, svetimas. Ne tiek svetimas kitiems, kiek pačiam sau. Kaip du skirtingi žmonės niekuomet nevaikšto lygiai tais pačiais keliais, taip ir kuriantysis, patyręs esminius pokyčius, neberas pramintų kelių, nes jie tapo keliais kažkam kitam, galbūt einančiam iš paskos, bet tik jam.

Pašaukimą kūrybai vadinčiau išėjimu iš savo namų, t.y. iš savęs. Pašaukimą kūrybai vadinčiau nuolatiniu brovimusi per kelius, kurių išminimas skirtas ir naudingas visiems, tik ne tau pačiam. Pašaukime kūrybai rasčiau vienintelę tiesą: kuriančiojo tiesa – tai nuolatinė kitų tiesos paieška ir priartinimas prie realybės. Atrodytų, jog ne veltui pradėjau savo pamąstymus A. Tarkovskio mintimis, nes jo filme „Stalkeris“ matome labai ryškų „išėjimo“ įvaizdį. Išėjimo ten, kur nebesugrįši tais keliais, kuriais atėjai. A. Tarkovskis tai vadina zona, aš pavadinau smėlynais, kažkas pavadins tai kalnais, miestais, salomis... Kiekvienas klaidžioja savo amžinybės dulkėse, nuojautose, viltyse. Kiekvienas išeina į savo smėlynus.  

Čia vėl apsukame ratą ir grįžtame prie tiesos reliatyvumo klausimo. Jeigu kiekvienas pasirenka skirtingus ieškojimų įvaizdžius, tai galbūt drauge ir į skirtingus ieškojimus? Bet kaip tuomet atskirti ieškojimą nuo klaidžiojimo, pašaukimą – nuo sutrikimo (apsimetimo?)? Čia man kyla vienintelė mintis: „Medį pažinsi iš vaisiaus.“ Vis dėlto atrodo, kad išėjimas savaime nėra tiesa. Pašaukimas nėra tiesa. Nėra tiesa tol, kol nesulaukia sąjungos tarp asmenybės sielos ir pasaulio atspindžio. Ar gali būti toje sąjungoje vietos neapykantai taip pat, kaip ir pašaukimui? Matyt, kad klausimui apie epochos dvasios neapykantą pašaukimui reikėtų analizuoti visai nepriklausomai nuo paties pašaukimo kilmės klausimo, nes teiginyje apie neapykantą dominuoja būtent neapykantos faktas, bet ne pašaukimo. Pašaukimas skamba tarsi eilinė beginklė auka, viena iš tūkstančių. Šiuo metu epochos dvasios neapykanta renkasi aukas pagal trapumą, pagal priklausomybę nuo tradicijų. Epochos dvasia savaime yra laikina, nes tai nėra amžinybės dvasia. O kam tarnauja menininkas? Epochos žmonėms ar amžinybei? O gal epochos žmonėms, kurie siekia amžinybės?

„Jeigu panaikintume visas žmogaus veiklos rūšis, susijusias su nauda, liktų vien kūryba“, – teigia A. Tarkovskis. Pašaukimas kūrybai turi gimti iš tiesos. Jeigu meilė galėtų būti vienintelė tiesa, tuomet ji būtų lygi atsakomybei. Pašaukimas jausti atsakomybę už tuos, kurie gali eiti tavo pramintais keliais. O pats jais niekuomet negrįši namo, nes jie nebe tavo. 

Man kūryba yra lygi išėjimui. Lygi kelionei. Lygi savęs atsisakymui. Ir aš nežinau, ar tai tiesa, tačiau vienintelė tiesa mano gyvenime gali būti tai, kad IŠĖJIMAS bus vienintelė sugrįžtanti pradžia. O visa kita – kis.

Paskelbta 2001-04-11 www.bernardinai.lt

Spausdinti

Trumpai drūtai

Darbo santykių užvaldymas

 

Rinkimų fiesta baigėsi, aistros slūgsta, valdžios garvežys jau puškuoja. O rinkėjas vėl nėrė į kasdienybės rutiną, nuspalvintą darbo, buities ir artėjančių švenčių nuotaikų. Gal tai tinkamas metas prabilti apie darbo santykius. Turime pripažinti, jog viešumoje stokojama tęstinio santykių kultūros, etikos ir psichologijos aptarimo. Netgi priešrinkiminės pakylos prožektoriai vengė skverbtis į darbo santykius lyg būtų tai uždara zona.

Mūsų kultūroje giliai tūno nuostata, jog reikalai organizacijoje – pačių darbdavių ir darbuotojų reikalas. Kad santykiai šeimoje nėra vien jos narių reikalas, kad tam tikrais atvejais reikalingas ir būtinas visuomenės ir valstybės demėsys – šiandien jau niekam nekyla abejonių. Ar darbo santykiuose yra mažiau viešojo intereso? Tiesa, kartais padūsaujame apie savanaudžius darbdavius arba apie atlyginimus vokeliuose. Pavienės aimanos prasiveržia į viešąją erdvę, bet tai tokie vėjo gūsiai, kurie bangų nesukelia

Kas slypi už šių, beje ne vienintelių, pakertančių žmonių gyvenimus reiškinių, kokie šaltiniai juos vis iš naujo maitina? 

Lietuvoje darbo santykių sritis – kaip privati valda, kurios savininkas yra darbdavys. Už privatumo skraistės slypi savos rašytos ir nerašytos taisyklės, tradicijos ir papročiai, kartais gerokai artimesni Darvino arba Tayloro laikų dvasiai, negu Lietuvos Darbo kodeksui. Kiek mums dar trūksta socialinės brandos, kad darbdavio ir darbuotojo santykiuose matytume viešąjį interesą? 

Skaityti toliau...