Lygiai prieš 90 metų gimė mąstytojas Justinas Mikutis (1922 04 27) – vienas didžiausių XX a. žmonių Lietuvoje.

Juoduoju sovietmečiu vaikštinėdamas po Vilnių, Kauną ar gimtąją Žemaitiją, atvykęs pas grįžusius iš lagerių bičiulius sibiriečius arba netikėtai užgriuvęs pas Lietuvos kultūros žmones – literatus, kompozitorius, dailininkus – išsyk pradėdavo deklamuoti ir nagrinėti Vytautą Mačernį, Osipą Mandelštamą, Georgą Traklį, Šekspyrą, Lermontovą, Hölderlyną, Puškiną, naršė skersai išilgai Dostojevskio, Grahamo Greene‘o, Faulknerio romanus, Čaplino ir Bergmano filmus. O muzika – ypač Bachas, Mozartas ir Beethovenas – buvo jo nuolatinių susižavėjimų ir kalbų objektai. Būdamas paradoksų meistras, J. Mikutis sakė: „Mozartas užgydo žaizdas anksčiau negu jos atsiranda“, arba „Dar klausimas, kas yra svarbiau – Bachas, ar visi kiti kartu sudėjus...“.

Iš dailės reiškinių jis kėlė kuklią viduramžių architektūrą („Lyg pumpurėlis prieš pat žiedo išsiskleidimą“), romaniškas freskas, gotikos vitražus, Rubliovą, Rembrandtą, iš modernistų – P. Cezanne’ą, H. Matisse’o žuvytes, S. Dali „Paskutinę vakarienę“, iš lietuvių – visą Antaną Samuolį, ankstyvąjį Kisarauską, Antano Kmieliausko skulptūras.  

Kas yra senuose rankraščiuose minimas Sovijus - lietuviškasis Buda, Dionizas, o gal tiesiog velnias? Ilja Lemeškinas savo knygoje pateikia įvairias versijas, o Dainius Razauskas šias pastangas recenzuoja. 

Kitados man paliko didelį įspūdį Karlas Kastaneda (Carlos Castaneda), kurio kūriniuose radau itin daug iškalbingų įvaizdžių, alegorijų bei metaforų, paaiškinusių ar bent leidusių naujaip išvysti ne vieną gyvenimo reiškinį. (Ir šiuo atžvilgiu, beje, visai nesvarbu, ar autorius tikrai buvo tapęs senovės toltekų dvasinę tradiciją paveldėjusio indėno mago Donchuano mokiniu, ar jo kūriniuose viskas „išgalvota“.)

Vienas iš tų įvaizdžių, padariusių man įspūdį ir sudėjusių į savo vietas asmeniškai man labai svarbius dalykus, kalba apie „tonalį“ ir „nagvalį“. „Nagvalis“ – tai visiškos nežinomybės, paslapties, mirtinos grėsmės ir kartu neribotų galimybių sritis, visų stebuklų šaltinis, mūsų žodžiais tariant, maždaug „anas pasaulis“. O „tonalis“ – tai visa ko įprasto, suprantamo, žinomo sritis, maždaug „mūsų pasaulis“. Riba tarp jų ne geografinė, bet priklauso nuo sąmonės būsenos. Taigi tikro mago tikslas – prasiskverbti ir galų gale visai išeiti į „nagvalį“, tačiau norėdamas tai padaryti ir nepražūti, jis turi įsitvirtinti „tonalyje“, įvaldyti „tonalį“. 

Daugelis mūsų vaikystėje ir jaunystėje domėjomės indėnais. Skaitėme Karlo Majaus, Džeimso Fenimoro Kuperio, Lizelotės Velskoph-Henrich romanus, žiūrėjome Sergio Leonės vesternus.  Vyresnės kartos žmonės papasakos apie to meto jaunimo „dievuką“, jugoslavų kilmės aktorių Goiko Mitičių ar prancūzą Pierą Brisą, suvaidinusį apačių vadą Vinetu. Vėliau dauguma subrendome ir užsiėmėme „rimtesniais“ dalykais, tik nostalgiškai prisimindami laikus, kai „žaidėme indėnus“. Tačiau yra žmonių, kurių jaunatviškas susidomėjimas indėnais nesibaigė ir peraugo į rimtas mokslines studijas. Viena iš jų – antropologė Jurgita (Saltanavičiūtė) Antoine, Oklahomos universitete JAV apsigynusi disertaciją apie lakotų kultūrą. Dabar Jurgita dirba Sinte Gleška universitete, esančiame Rouzbudo indėnų rezervate, Pietų Dakotoje. Čia ji sukūrė šeimą, turi beveik metų dukrytę Medeiną. Jurgitos vyras, lakotas Garis, pasak jos, yra žmogus, turintis daugybę talentų: grojo gitara roko grupėje „Wakinyan“, kurių albumas 2001 metais buvo nominuotas NAMA (Native American Music Awards), taip pat visuomet susižeria pagrindinius prizus šaudymo iš lanko varžybose, bėga maratonus, kasdien mokytojauja Paauglių sulaikymo centre, kuriame dirba su ypač sunkaus elgesio vaikais, šeimą aprūpina maistu iš gamtos „supermarketo“ – medžiodamas... Šiuo metu Jurgita su šeima vieši Lietuvoje ir buvo pakviesta apsilankyti www.bernardinai.lt redakcijoje beir pasikalbėti apie indėnų gyvenimą. 

Per olimpines žaidynes Londone Lietuvos krepšininkus palaikanti sirgalių banga skandavo „Lie–tu–va“. O kodėl ne „Lith–u–a–ni–a“? Amerikiečių auksiniams krepšinio berniukams ir jų gerbėjams baimės įvariusi baltai žalia rinktinė privertė juos ne tik pagooglinti, kur ta Lietuva yra, bet ir susidomėti jos vardo kilme. O kiek iš mūsų žino, kodėl pasauliui kitomis kalbomis prisistatome kaip Litwa, Litauen, Lituanie arba Lithuania?

Amerikietis siūlo Lietuvą vadinti Rainlandu

Interneto portale Statesman.com amerikiečių žurnalistas Kenas Hermanas publikuotame komentare „We say Lithuania; they say Lietuva; why not Rainland?“ („Mes sakome Lithuania, jie sako Lietuva, kodėl ne Rainland?“) susidomėjo lietuvių krepšinio gerbėjų skanduojamu šalies vardu. Amerikietis nepatingėjo pasiaiškinti, ką jis reiškia.

K. Hermanas paskambino į mūsų šalies ambasadą Jungtinėse Valstijose. Ambasados atstovė Inga Lukavičiūtė (jos pavardės ir pareigų oficialiame Užsienio reikalų ministerijos puslapyje tarp LR ambasadoje ir konsulatuose dirbančiųjų Jungtinėse Valstijose nepavyko rasti) amerikiečiui paaiškino, kad Lietuvos vardas angliškai yra Lithuania, o lietuviai jį taria Lietuva.