Interneto folkloras: pamokanti personalo vadovės istorija

 

Kūrybiški autoriai tarp mūsų pačių taip talentingai „pagauna“ momentą arba apibendrina patirtį, kad jų sukurti, bet neapsaugoti © ženkleliu siužetai elektroniniu paštu ir internetu žaibiškai pasklinda po visus kontinentus. Tų istorijų moralas kartais išties pamokantis. Įsitikinkite... 

Kartą labai sėkmingą personalo vadovę partrenkė autobusas. Ir, deja, ji tragiškai žuvo. 

Jos siela atkeliavo į Dangų prie šv. Petro vartų, kur ją pasveikino pats šv. Petras. 

„Kol galėsime tave apgyvendinti“, – jis pasakė, – „reikia išspręsti mažytę problemą... Matai, iki šiol niekada neturėjome personalo vadovės, todėl gerai nežinome, ką daryti su tavimi“. 

 „O! Suprantu”, – atsakė moteris, – „ar negalite manęs tiesiog įleisti?“ 

“Aš norėčiau”, – atsakė šv. Petras, – „bet man duoti griežti nurodymai. Mums liepta leisti tau pabūti vieną dieną Pragare, vieną – Rojuje, o tada galėsi pati nuspręsti, kur praleisti likusią amžinybę“. 

„Aš tikra, kad pasirinksiu Rojų“, – tarė personalo vadovė. 

„Atsiprašau, bet yra taisyklės...” – pasakęs tai, šv. Petras moterį įsodino į žemyn besileidžiantį liftą. 

Kai atsivėrė Pragaro durys, ji įžengė į nuostabią golfo pievelę. Netoliese buvo užmiesčio klubas, aplinkui – daugybė draugų buvusių vadovų, stilingai apsirengusių ir jai besišypsančių. Visi pribėgo, pasisveikino, pabučiavo į abu skruostus ir maloniai pakalbėjo apie senus laikus. Pažaidę golfą, jie nuėjo į klubą, kur pietums valgė krabą ir kepsnį. Čia ji sutiko ir Patį Velnią, kuris, beje, pasirodė visai patrauklus. Visą naktį personalo vadovė linksmai šoko, bendravo ir nepastebėjo, kaip atėjo laikas grįžti į liftą. 

Liftas ją pakėlė atgal į Dangų, kur jos jau laukė šv. Petras. 

„O dabar laikas praleisti dieną Rojuje”, jis pasakė. 

Taigi, ji praleido 24 valandas skrajodama debesimis, grodama arfa ir dainuodama, ir tai buvo beveik taip pat malonu, kaip ir leisti laiką pragare. Dienos pabaigoje grįžo šv. Petras ir tarė: 

„Tu praleidai dieną Pragare ir dieną – Rojuje. Dabar turi pasirinkti“. 

Moteris pagalvojo sekundę ir atsakė: „Gerai. Dangus tikrai labai miela vieta, bet man šiek tiek linksmiau buvo Pragare. Aš renkuosi Pragarą“. 

Išgirdęs šiuos žodžius, šv. Petras įsodino moterį į liftą, kuris ją nuvežė į Pragarą. 

Kai lifto durys atsidarė, ji pamatė, kad stovi ant išdžiūvusios žemės, visur mėtosi šiukšlės ir atliekos. Ji pamatė, kad jos draugai apsirengę skarmalais ir renka šiukšles į kažkokius maišus ir tempia į senus konteinerius. Pasirodė ir Velnias. 

„Nieko nesuprantu!“, – ėmė šaukti personalo vadovė, – „vakar čia buvau ir mačiau žaliuojančią golfo pievelę, užmiesčio klubą. Mes valgėme krabą, šokome ir buvo labai smagu. Dabar čia tik išdžiūvusi žemė ir nešvara, o mano draugai atrodo apgailėtinai“. 

Velnias pažiūrėjo į ją ir nusijuokė: „Matai, mes vakar  tave verbavome (recruting), o jau šiandien tu esi mūsų personalas!“. 

Moralas: kada pats nesakai tiesos kitiems, galvoji, kad tai smulkmena. Ir tik tada, kai nepasako tiesos tau, pamatai – kokia didelė tragedija. Personalo vadovo darbas reikalauja laikytis aukščiausių moralinių vertybių. Kitaip darbas lengvai virsta manipuliacija, melu ar net destrukcija.

 

 

 

Spausdinti

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Skaityti toliau...