Mockus linki lietuviams įveikti nekompetencijos baimę ir atsikratyti smurto

 

Prof. Antanas Mockus komentuoja tyrimus, atskleidžiančius tam tikras lietuvių vertybines nuostatas. Kai kurios iš jų - destruktyvios ir keistinos. Pasak profesoriaus, emigracija ir savižudybė abu yra nusikaltimai, nes atima iš tautos dalį jos pajėgumų.

Buvęs kandidatas į Kolumbijos prezidentus, topologijos profesorius Antanas Mockus linki įveikti lietuviams nekompetencijos baimę ir labiau kovoti su smurtavimu tiek prieš save, tiek prieš kitus.

Profesorius atkreipė dėmesį į tyrimus, kurių duomenys rodo, kad lietuviai labai vertina darbą, tačiau sąlyginai mažai vertina šeimą, laisvalaikį, labai menkai vertina draugus, religiją. Tyrimai rodo, kad šios takoskyros dar labiau gilėja - darbas vertinamas vis labiau, o tokiems dalykams kaip religija skiriamas vis mažesnis dėmesys.

67 proc. Lietuvos žmonių nurodo, kad jiems šeima yra labai svarbi, 65 kitose pasaulio šalyse šis procentas svyruoja tarp 61 ir 99. Draugai yra svarbūs tik 19 proc. lietuvių, tai yra mažiausias procentas tarp visų tirtų šalių.

Tikėjimas yra labai skirtingai vertinamas skirtingose pasaulio šalyse. Jį svarbiu skirtingose vietose nurodo tarp 3 ir 97 proc. respondentų. Lietuvoje tikėjimas yra labai svarbus 12 proc. žmonių. Politika yra labai svarbi tarp 2 ir 39 proc. apklaustųjų skirtingose šalyse, Lietuvoje - 6 proc. Laisvalaikis pasaulyje svarbus 5-66 proc. apklaustųjų, Lietuvoje - 15 proc.

Tyrimai rodo, kad lietuviai vis didesnę reikšmę skiria darbui. 1990 metais 42 proc. lietuvių nurodė, kad jiems labai svarbus darbas, penkeriais metais vėliau - 46 proc., o 2000 metais - 60 proc.

„Kuo toliau, tuo vis svarbesnis lietuviams tampa darbas, ir kuo toliau, tuo mažiau lietuvių gyvenime svarbus tikėjimas“, - sakė A. Mockus sekmadienį Kaune vykstančiame Pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros simpoziume.

Remdamasis tyrimais profesorius taip pat pastebėjo, kad lietuviai yra labai linkę dėl nesėkmių apkaltinti save. „Jeigu Kolumbijoje kas nors nutinka, tai dažniausiai galvojama, kad kaltas kas nors kitas. Lietuviai kaltina patys save“, - sakė A. Mockus. Profesorius įžvelgė, kad saviplakos požymių galima atrasti ir lietuvių tautosakoje - ir priminė Eglę žalčių karalienę.

Iš to seka ir savižudybių problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, lietuviai pasižymi didžiausiu savižudybių skaičiumi. Savižudybių skaičius didelis ir Japonijoje, kurią A. Mockus lygina su Lietuva. O Kolumbija, kur gyvena profesorius, turi didžiausią žmogžudysčių skaičių.

„Kolumbietį reikia saugoti nuo kito kolumbiečio, o japoną reikia saugoti nuo savęs pačio. Japonijoje daug vaikų nusižudo, nes nepajėgia gauti rezultatų, dalis vaikinų, kai neišlaiko stojamųjų į universitetus, pasislepia pas tėvus, kurie jiems atneša maisto. Jie išeina tik vidurnaktį truputį pasivaikščioti. Žmonės izoliuojasi. Lietuva yra arčiau Japonijos negu Kolumbijos“, - sakė A. Mockus.

Pasak profesoriaus, ir Kolumbija, ir Lietuva turi didelę emigraciją. Yra mokslininkų, kurie mano, kad ir emigracija, ir savižudybė abu yra nusikaltimai, nes atima iš tautos dalį jos pajėgumų, teigė A. Mockus kartu pažymėdamas, kad teisė laisvai judėti dabar yra pripažįstama žmogaus teise.

Kalbėdamas apie Lietuvos perspektyvą, profesorius palinkėjo mums stiprinti savo gebėjimus ir nugalėti nekompetencijos baimę, stengtis, kad mažėtų smurto „prieš save ir prieš kitus“, o atsakomybė už klaidų taisymą gultų ne tik patiems žmonėms ant pečių, bet ja būtų dalinamasi ir su tais, „kurie konkuruoja turėdami pranašumų“.

Spausdinti

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Skaityti toliau...