„Mokslininkas turi būti poetu. Jo tikslas – atverti neišsemiamą prasmę“: pokalbis su Vladimiru Maliavinu

Su malonumu pristatome Vladimirą Maliaviną (Владимир Вячеславович Малявин), visame pasaulyje žinomą ir pripažįstamą rusų kilmės akademiką, sinologą. Jis yra klasikinių kinų išminties tekstų (tame tarpe Laozi ir Zhuangzi) vertėjas į rusų kalbą. Jo indėlį tiriant kinų kultūrą apsprendžia gausybė atliktų tyrimų ir vertimų, kurių korpusą sudaro keletas šimtų tekstų. Šiuo metu pagrindinė jo darbovietė – Tamkango universitetas Taipėjuje (Taivanas).

Atviras ir entuziastingas Vladimiro Maliavino (nuotr. aut. Aleksejus Maiševas) bendravimas bei nuoširdus dalinimasis savo įžvalgomis ir samprotavimais aktualiais klausimais praplečia supratimo horizontą. Senos kaip pasaulis kinų išminties eilutės sako: „Didis kelias neįvardijamas/ Didis įrodymas neišsakomas/ Didis žmogiškumas nežmogiškas/ Didis sąžiningumas nesirūpina padorumu/ Didi drąsa nedega perdėta narsa.“

Skaityti toliau

Spausdinti

Slavoj Zižek: pradžioje tragedija, paskui - farsas (video)

Rekomenduojame žymaus šiuolaikinio mąstytojo Slavojaus Zižeko 10 min. video paskaitą anglų kalba apie vadinamojo „sukultūrinto“ kapitalizmo būseną, kuris su mūsų pačių vartotojų pagalba reprodukuoja save visame pasaulyje. Kokia yra tokio kapitalizmo ateitis? Ir ar yra išeitis?

Slavoj Zižek - filosofas ir psichoanalitikas

Slavoj Zižek yra kultūros kritikas ir filosofas, šiuolaikinių laikų teoretikas. Jis yra toks originalus ir populiarus visame pasaulyje, kad pramintas filosofijos „Elviu Presliu“. Jo darbai yra gyvi, kupini humoro ir akiplėšiško skirtumų tarp aukštos ir žemos kultūros formų nepasymo, o darbų pristatymo forma pelnė jam akademinės roko žvaigždės titulą.

Kartu su pirmaja knyga anglų kalba „The Sublime Object of Ideology“ jis pradėjo „imti šturmu“ šiuolaikinį filosofijos pasaulį, niekada nevengė konfrontacijos ir pagarsėjo kaip „pavojingas teoretikas“. Jis kviečia grįžti prie vokiečių ideologijos – Hėgelio (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) ir Šelingo (Joseph Schelling), taip pat remiasi Lakano (Jacques Lacan) darbais, pritaikydamas juos šiuolaikiniams politiniams reiškiniams ir filosofijai. Jis viliasi mumyse pažadinti dar neatskleistą mąstymo ir savirefleksijos potencialą. Kontroversiškasis ateistas Zižek taip pat kviečia grįžti prie Lenino ir Karlo Markso revoliucinio potencialo dvasios.

Skaityti toliau

Spausdinti

Japonai nusilenkia gamtai, ištirpdo „savąjį aš“ ir kuria budistinę ekonomiką


Kagefumi Ueno, Japonijos ambasadorius prie Šventojo Sosto, birželio 1 dieną Circolo di Roma skaitė paskaitą apie Japoniją. Jos santrauką parengė Sandro Magister. Santrauka buvo išspausdinta „L'Osservatore Romano“ rugpjūčio 14 dieną. Į lietuvių kalbą vertė Zigmas Vitkus, išspausdino Bernardinai.lt 2011-03-30. 

Yra mažų mažiausiai trys veiksniai, kurie japoniškąjį religingumą filosofiškai skiria nuo krikščionybės. Tai: „aš“, „gamta“ ir „absoliutinimas“. „Aš“ supratimas sintoistinėje ir budistinėje Japonijoje ryškiai skiriasi nuo vakarietiškojo monoteizmo; „gamtą“ japonai mano esant šventą, krikščionys tokios didelės pagarbos jai neteikia. Kalbant apie „absoliutinimą“, japonai dėl specifinio religingumo, yra mažiau į ją linkę nei vakariečiai.

Skaityti toliau

Spausdinti

Ar sėkmės filosofija tokia jau nekalta?

 

Sėkmės filosofija atrodo labai patraukliai. Įgyvendink svajones, siek karjeros, „užkalk“ pinigų, būk geriausias – moko populiarioji ideologija. Kas gi čia bloga? 

Kažkas negerai prasideda tada, kai sėkmė viertybių hierarchijoje atsiduria aukščiausioje vietoje su teise paminti žemesnes vertybes. Tuomet dėl vadinamosios sėkmės leidžiame paminti savo ir kitų teises, toleruojame prievartą. Darome tai dažniausiai nesąmoningai, užvaldyti „aukštesnių tikslų“. Mes netgi nebepastebime, kad tam tikri  žodžiai, tonas ar grasinimai yra psichologinė prievarta ir todėl naudojame šį ginklą prieš kitus arba patys nuolankiai tokią prievartą priimam.  

Skaityti toliau

Spausdinti

Trumpai drūtai

„Deleguodami“ ir „funkcionuodami“ netapkime pasipūtusiais pastumdėliais. Kalbininko pastabos apie personalo terminiją

Valdininkas (delegatas) deleguoja funkcijas?

Ar supratote, ką parašiau? Kodėl taip parašiau? Todėl, kad atsiranda madingų tarptautinių žodžių, jie pasitveriami ir imami vartoti ten, kur galima išsiversti vartojant lietuviškus jų atitikmenis. Taip atsitiko su veiksmažodžiu „deleguoti“ ir daiktavardžiu „funkcijos“.

Vieną gražią dieną didžioji dauguma bent kiek prakutusių, dirbančių valstybės tarnautojais, staiga ėmė ir pasidarė delegatais (atstovais), nes ėmė vienas kitą deleguoti, galbūt pasiklausę, kaip šneka politikai ir, nustvėrę madingą žodį, be gilesnio apmąstymo ėmė jį visur kaišioti. Kokie jie ten galėtų būti delegatai (atstovai) paprasčiausioje valstybės institucijoje?

Skaityti daugiau...