Knyga „Atleisk savo šefą“: kaip nenukentėjus išsiskirti su darbdaviu

 

Psichologiškai sužlugdyti, net buvusių Seimo narių spiriami iš darbo išeiti savo noru, pasimetę ir išsigandę žmonės, prašantys patarimo, kaip nenukentėjus išsiskirti su darbdaviu. Su tokiomis istorijomis susiduria knygą apie savo pačios išėjimo iš darbo istoriją „Atleisk savo šefą“ išleidusi Ilzė Butkutė.

Rašytojos socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtas knygos pavadinimo puslapis yra tarsi psichologinės pagalbos tarnyba, į kurią kreipiasi bėdos prispirti žmonės. Mergina interviu DELFI dalijasi kai kuriais darbuotojų atleidimo atvejais.

– Galbūt galite papasakoti, kokios pagalbos žmonės dažniausiai prašo?

– Paprastai į mane kreipiasi žmonės, atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje darbe. Tradiciškai – spiriami išeiti „savo noru“ be išeitinės kompensacijos. Visų pirma tokį žmogų nukreipiu pas profesionalius teisininkus, jei jis negali jų samdyti – į Darbo inspekciją ar Darbo ginčų komisiją.

Tik tuomet, kai žmogus yra pasirūpinęs savo teisiniu užnugariu, galiu pagelbėti kitaip. Iš tiesų, manau, didžioji dalis besikreipiančių tiesiog nori jausti, kad yra ne vieni, ir pasitarti su žmogumi, kuris kadaise patyrė tą patį ir kuriam pavyko nesileisti sumindomam į purvą.

Dažniausiai klausia paprastų dalykų: ką jūs darytumėt mano vietoje? O jei šefas padarys tai, kuo grasina? O kas blogiausia gali nutikti? O kaip man nesinervinti? O iš kur jūs turėjote drąsos? O kas jums labiausiai padėjo? Ar verta eiti pas koučerį (asmeninio efektyvumo trenerį – DELFI)? Ir taip toliau. 

Skaityti toliau

Spausdinti

8 požymiai, kad jus ruošiasi atleisti iš darbo

Ne visada darbuotojui tiesiogiai leidžiama suprasti, kad jis netinkamas darbe, tačiau egzistuoja požymiai, kurie padės Jums suprasti, kad esate nebepageidaujamas arba Jūsų vieta artimiausiu metu atiteks kitam žmogui.

Nepamirškite, kad svarbiausia – mokėjimas išsisukti iš bet kokios situacijos, jei ne nugalėtoju, tai bent jau gražiu išėjimu iš darbo. Neverta suteikti galimybės „geradariams“ patiems Jus atleisti – geriau tai padarykite savarankiškai, savo noru.

Siūlome susipažinti su tipiškomis užuominomis, kurios byloja apie tai, jog Jūsų reikalai kompanijoje yra prasti ir Jūsų dienos – suskaičiuotos.

Skaityti toliau

Spausdinti

Jeigu jus nori atleisti iš darbo: teisiniai aspektai

 

Paskelbta fobas.wordpress.com 

Vakar vakare į svečius užsuko kaimynas ir pasiguodė, kad  jo darbovietėje prasidėjo prieškriziniai panikos priepoliai (PPP) ir darbdavys rengiasi jį atleisti iš darbo. Kaip visada tokiose situacijose standartiškai darbdavys siūlo rašyti prašymą atleisti iš darbo savo noru (to niekada daryti griežtai nepatariu - vėliau paaiškinsiu kodėl) ir paklausė ką jam daryti.Trumpai paaiškinau jam kaip elgtis o paskui pagalvojau, kad šiuo metu ši tema aktuali gal ne tik mano kaimynui, todėl parengiau trumpą atmintinę tiems, kam gresia atleidimas iš darbo: 

      1. Jeigu tikitės gauti išeitinę išmoką,jūsų atleidimo iš darbo pagrinduose neturi būti jūsų kaltės motyvų

Skaityti toliau

Spausdinti

Trumpai drūtai

Kodėl verta suplanuoti darbuotojo adaptaciją

 

AdaptacijaPortalo „Verslas naujai“ žurnalistė Agnietė Vilkišienė kalbėjo su portalo www.personalas.net autore, personalo vadybos specialiste, Ina Savickiene darbuotojų adaptacijos tema. Žemiau pateikiame pokalbio santrauką.

 

A.V. Kokių priemonių imasi įmonės, norėdamos užtikrinti sklandų naujo darbuotojo įsiliejimą į kolektyvą?

I.S. Įmonės paprastai negalvoja apie "sklandų įsiliejimą", po kurio darbuotojas pradės dirbti. Jos dažniausiai apsidžiaugia radę neblogą kandidatą ir tikisi, kad darbuotojas IŠ KARTO pradės dirbti - išklausęs svarbiausias instrukcijas stos į išėjusiojo vietą ir atliks darbą bei užduotis, su kuriomis jį supažindino priimant į darbą. Deja, elementarūs ir natūralūs lūkesčiai dažnai pasirodo utopija.  Darbuotojas jau pirmą mėnesį ima stebinti savo atsainiu požiūriu į darbą, neslepiamu išsisukinėjimu nuo sunkesnių pareigų, tiesiog nesidomėjimu įmonės reikalais. Atrodo, tarsi darbuotojas gyvena mintimis apie šviesią ateitį, bet bodisi paprastu darbu, nepajėgia užmegzti gilesnio ryšio su kolektyvu, nejaučia atsakomybės klientams.

Darbuotojų kaitos ir pasitikėjimo deficito išvargintos įmonės vėliau pačios pradeda didinti psichologinę distanciją su eiliniu naujoku. Kuo daugiau darbuotojų pasikeičia, tuo šalčiau ir įtariau jie sutinkami. Manoma, jei jie nori dirbti, tegul stengiasi, įrodo. Tačiau tokia save tausojanti strategija galiausiai tik padidina krūvį. Formalūs ir paviršutiniški santykiai neišvengiamai nutrūksta. Vėl tenka įsukti į kandidatų paieškos, atrankos, įdarbinimo ratą.

Skaityti toliau...