Idealus darbuotojas - valkata be šaknų

 

Paskelbta dali.us

Pasiklausius laisvos rinkos ir „vakarietiško“ gyvenimo būdo apologetų darbo jėgos mobilumas tai viena iš pagrindinių darbuotojo vertybių. JAV tai vykstą jau ne vieną dešimtmetį, bet ES tai santykinai nesenas reiškinys.

Pagrindinis mobilaus darbuotojo privalumas (netgi remiamas ES struktūriniais fondais) tai… jo mobilumas. Galimybė bet kada susirinkti „manatkes“ ir persikelti dirbti į kitą vietą. Skamba patraukliai: migruojame ten kur labiausiai vertinami konkretūs įgūdžiai (ir kur tikriausiai alga geriausia). Sutikit, tikrai graži idėja: ir pasaulio pamatom ir uždirbam daugiau. Visi tokie gražūs kosmopolitai, pasaulio piliečiai.

Be tai tik fasadas. Gražus įpakavimas skirtas „parduoti“ mobilumą. Yra ir kita medalio pusė, o dvi pagrindinės:

Visų pirma, kad žmogus (arba darbo jėga) būtų mobilus jis neturi būti prisirišęs prie konkrečios vietos (t.y. jo su dabartine gyvenama vieta neturi niekas stipriai saistyti). Aš galiu sugalvoti tik kelias esmines priežastis, kurios riša žmogų prie vietos, kurioje jis gyvena: šeima (ypač su vaikais), nuosavybė (namas), patriotiškumas (galima vadinti įvairiai nuo nacionalizmo iki priimtinos socialinės aplinkos). Taigi, idealaus mobilaus darbuotojo niekas neriša su miestu ar šalimi, kuriame jis gyvena. Jis čia tiks svečias, pasiruošęs bet kada išvykti. Dėl to ir elgiasi ne kaip šeimininkas, o kaip svečias.

Kita didelė mobilumo blogybė – jis didina disproporcijas. T.y. turtingos šalys, galinčios mokėti didesniu pinigus už bet kokį darbą susirenka darbuotojų elitą. Tai ne tik darbininkai, bet ir vadovai, kūrėjai, mokslininkai. Taip esamas atotrūkis tarp „labai“ ir „nelabai“ išsivysčiusių (o tiksliau ekonomiškai pajėgių) šalių linkęs didėti (tiesa.. yra išimčių iš taisyklės, bet jos susijusios su intelektualinės nuosavybės vagystėmis, kurioms dabar paskelbtas karas iki sunaikinimo. Šiuo metu tuo gali sau leisti užsiiminėti tik didelės ir santykinai stiprios valstybės). Manau kiekvienas vis dar likęs Lietuvoje tai jaučia.

Toks mobilus darbuotojas yra idealus vartotojas ir ekonomikos variklis. Jis neturi realaus turto (real estate), dėl to visas pajamas arba išmėto naujiems blizgučiams (skudurai, auto, telefonai), arba atiduoda bankams.  Tik kas laukia visuomenių, sudarytų iš idealių darbuotojų-vartotojų, kurie iš esmės tėra infantiliški vienišiai be nuolatinės gyvenamos vietos (bomžai).

Spausdinti

Trumpai drūtai

Personalo vadovas - tarp populiarumo ir izoliacijos

 

Populiarumas yra mūsų laikmečio mada. Manoma, kad ne tik geras aktorius ar muzikos atlikėjas turi būti populiarus, bet ir geras darbuotojas. Tai taikoma klientų aptarnavimo specialistams, vadovams, o ypač – personalo vadovui. Klausimą, ar personalo vadovas turi būti populiarus, užduodame daugelio seminarų dalyviams. Ir atsakymas į šį klausimą visada vienodas – PERSONALO VADOVAS TURI BŪTI POPULIARUS! Ar tikrai? Tas vyraujantis vienareikšmiškumas verčia susirūpinti, ar teisingai suprantame personalo vadovo vaidmenį ir misiją. Ar kartais nenukrypstame į šou arba politikos sritį? 

Personalo vadovas susiduria su dilema: jei būsi vien motyvuotojas, įkvėpėjas, tai negalėsi priimti nepopuliarių sprendimų, o jeigu užsiimsi tik bendrovės reikalais – nukentės populiarumas. 

Ką apie tai mano JAV aukščiausio lygio personalo vadovai? Jūsų dėmesiui sutrumpintai pateikiame diskusiją šiuo klausimu (šaltinis www.workforce.com) 

Skaityti toliau...