Ar turi teisę šiuolaikinis žmogus suprasti, susikoncentruoti ir susitelkti į savastį, į individualumą? Kaip elgtis su tūkstančiu skirtingų patarimų, mokymų, taisyklių, teorijų, žinynų, kursų kaip REIKIA (!) patikti, būti tobulam, teisingam, neklystančiam, sėkmingam, įdomiam, mylimam, gerbiamam, daug žadančiam, laiminčiam ir t.t.?

„Tarptautinis sąmokslas“

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė romane „Placebo“, kaip niekas kitas, puikiai pavaizduoja milžinišką žmogaus patiriamą spaudimą elgtis, galvoti ir jausti pagal kokį nors standartą. Desperatiškas noras ir pastangos pasiekti iš kažkur atsiradusius „aukščiausius standartus“, virsta savo nuožmia priešybe, negatyvu, juodu šešėliu, nes galutiniu ir neginčijamu standartu tampa jaustis menku, abejojančiu, netobulu, ieškančiu savo trūkumų, plojančiu TV šou programose bei nuolat ką nors „prasmingai“ darančiu. Pavyzdžiui, protingai ir itin teisingai pasirenkančiu skalbimo miltelius. Tai toks nepaaiškinamas, pražūtingas, visa apimantis standartų užvaldymo, visa ko gerinimo gaivalas, kad jis prilyginamas griežtai organizuotam tarptautiniam sąmokslui. Nepaisoma esminės žmogaus gyvenimo šerdies, kas veda prie tikros savižudybės arba prie zombiško gyvenimo, o tai beveik tolygu.

Pagrindimui, kad tokia tendencija yra, pacituosime (J. Ivanauskaitės stiliumi) Lietuvos Ryto 2003/08/16 straipsnį „Įžymybių garbinimas — pavojingas potraukis“: „trečdalis žmonių kenčia nuo „įžymybių garbinimo sindromo“; „garsenybių garbintojai daug dažniau už kitus žmones jaučia nerimą, serga depresija ir kenčia dėl nesugebėjimo pritapti visuomenėje“.

Sėkmingiausi žmonės daugiausia pasiekia ne kovodami su savo trūkumais, bet suprasdami ir išnaudodami savo pačių privalumus, įrodyta tyrimais. Jūs galite būti vienas jų!

Norėdami pasiekti tikslą, turime gerai save pažinti ir išmintingai valdyti

Intuityviai suprantame, kad asmeniniai pasiekimai priklauso nuo vidinio potencialo. Tačiau ne tiek nuo jo dydžio, kiek nuo sugebėjimo tą potencialą, siekiant norimo rezultato, valdyti ir naudoti. Paprasta analogija valstybių valdymo srityje — santykinai maža ir ribotų gamtinių išteklių Japonija klesti ekonomiškai, priešingai nei ištekliais turtinga Rusija.

Neretai žmogus teigia: „save pažįstu geriausiai“, turėdamas omenyje intelekto gebėjimus (vidurinės ir aukštosios mokyklos pažymius) ir asmenybę (vertybes, siekius, jausmus). Tradiciškai manoma, kad savęs valdymas — tai valia, atkaklus žinių siekis, patirtis, intensyvus darbas, pastangos kovojant su trūkumais ir sekimas autoritetais.

Mąstydamas tik pozityviai gali aptingti ir nepasiekti savo tikslų, teigia Renuka Rayasam (BBC Capital 2016-10-12)

Prieš 15 metų, kai antrepreneris Michaelas Stausholmas (Michael Stausholm) su draugu pradėjo verslą, jo partneris piešė rožinę verslo ateitį ir žadėjo didelę sėkmę.

Stausholmas juo tikėjo ir jautėsi pakylėtas. Tarsi tikrai taip ir turėjo būti. Juk raktas į sėkmę, be kita ko, yra pozityvus mąstymas, tiesa? 

„Pozityvus mąstymas glūdi daugelio pradedančiųjų verslą DNR“, – teigia Stausholmas, anksčiau dirbęs „Maersk“ laivininkystės kompanijoje, o dabar įsikūręs Kopenhagoje konsultuoja dideles įmones verslo tvarumo klausimais. – „Jei negalvosi pozityviai, niekada ir nepradėsi savo verslo“. 

Tačiau verslui žlugus, jis išmoko svarbią pamoką: pozityvumas turi ir neigiamą pusę. „Vien pozityvumas ir nerūpestingumas norimų rezultatų neatneša. Būtina stipri realizmo dozė “, – teigia jis.

Ne tik mūsų šalyje universitetus baigę specialistai dirba prastai apmokamus darbus, neatitinkančius jų specialybės. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad net Harvardą baigę specialistai dirba pasiuntinukų darbus. Stephenas J. Dubneris ir Stevenas D. Levittas knygoje Freakonomics pasakoja apie šiuolaikinės darbo rinkos „žaidimo taisykles“.

S. J. Dubneris ir S. D. Levittas teigia, kad šiuolaikinės darbo rinkos taisyklės primena nusikalstamo pasaulio verbavimo sistemas - naujokai dirba sunkiai ir uždirba nedaug. Jie skatinami ateities viltimi, kad jei pasiseks, jie gali tapti vienu iš vadų. Tokios pačios taisyklės ir korporacijose. Išsilavinę specialistai pradeda dirbti nuo žemiausio laiptelio, skatinami vilties, kad kada nors jiems pasiseks pasiekti profesinių aukštumų. Tačiau akivaizdu, kad iš šimtų ar net tūkstančių darbuotojų visi negalės tapti vadovais, todėl galimybė pasiekti trokštamos darbo pozicijos prilygsta laimingam loterijos bilietui.