Kur leidžia pinigus turtingi indai

 

Didžiausiai vakariečių menininkų ir kolekcionierių nuostabai:

   - indai myli meną,
   - indai kolekcionuoja meną,
   - indai kolekcionuoja tik savo meną. 

Naujieji vakarų kolekcionieriai – basnirčiomis į sandalus įsispyrę vaikinai, keliauja į mažiau išsivyčiusias šalis, atkakliai ieškodami tiesos, teisingumo ir amerikietiškojo meno kolekcionavimo būdo. Savo anonimiškuose laiškuose jie rašo apie kraštutinius išmėginimus, kuriuos tenka patirti, apie vėjo nugairintą odą ir net apie pajuoką. 

Ko jie ten veržiasi? Aišku tik viena – juos gena nenugalimas troškulys aptikti srautą, kuriuo vakaruose sukurtas menas galėtų tekėti į besivystančias šalis. Paprastai tariant, ar gali šiuolaikinis vakarų menas lygiai taip užgulti kylančias tautas, kaip jis tą sugeba išsivysčiusiose šalyse? 

Tačiau kol rajūs amerikiečiai kolekcionuoja viską, kas tik egzotiška, tie „grybai“ indai atsisako daryti tą patį.

Skaityti toliau

Spausdinti

Vapsvos efektas

D. TamošaitytėVapsvos ir drugio simbiozė – gamtinis reiškinys, kurį stebėjęs Charlzas Darwinas pagrįstai suabejojo, ar Dievas, kuris yra absoliutus gėris, summum bonum, – tikrasis siaubo filmo apie vabzdžių gyvenimą Kūrėjas? Šiuolaikinė filmavimo kamera ir teleskopas leidžia dar kruopščiau ištirti dramą. Štai vapsva prakiurdo nieko nenutuokiančios riebios kirmėlės odą ir prifarširuoja kūną kiaušinėlių. Kiaušinėliai pamažėle virsta lervomis. Laisvai naudodamosi gyvybinėmis užgrobto organizmo funkcijomis, jos ramiai sau minta kūno viduriais, o kai suauga, per odą išlenda lauk – beje, ne iš eilės per vieną skylę, kaip reikalautų neregėtu svetingumu pasinaudojusiųjų etiketas, o iš karto daugybėje vietų, ir pradeda kokonų vijimo stadiją. Tada leisgyvė „maitintoja“ suskanta elgtis dar keisčiau: ne ropoja šalin pagaliau paėst ar gydytis žaizdas, o gina neapsaugotas lėliukes. Dengia jas savo kūnu, be atilsio mojuoja galva, raitosi. Kai vapsvos pagaliau išsirita, sužalota, visiškai išsekusi ir niekam nebereikalinga, taip ir nevirtusi plaštake kirmis nugaišta.

Entomologai ištyrė: parazitas „praplauna smegenis“ ir pakeičia mąstyseną taip, kad šeimininkas tampa valdomas prieš savo valią ir elgiasi priešingai sveikam protui. Žengia tiesiai į pražūtį ir daugina būsimų žudikų armiją. Sukrečianti gamtos sąmonė pateikia ir daugiau panašaus lygmens fenomenų. Antai parazituojamos skruzdėlės gali pavirsti „uogomis“ tam, kad jas sulestų paukščiai, arba, metusios savo palikuonis mirti badu, rūpinasi apsimetėlio skruzdėlynan sudėtais kiaušinėliais. Išprotėję žiogai tampa savižudžiais – atkakliai ieško kūdros ir „savanoriškai“ skandinasi, nes tik vandeny juos apsėdę kraugeriai gali susiporuoti…

Skaityti toliau

Spausdinti

14 ypatingai savęs gailinčių žmonių savybių

  

Cloe Madanes – pasaulinio pripažinimo sulaukusi novatorė bei šeimos ir greitosios terapijos mokytoja, viena iš strateginio požiūrio į šeimos terapiją pradininkių. Ji yra parašiusi 7 knygas, tapusias šios srities klasika: „Strateginė šeimos terapija“, „Už vienpusio veidrodžio“, „Seksas, meilė ir smurtas“, „Paslaptingoji pinigų svarba“, „Vyrų smurtas“, „Psichiatras kaip humanistas, socialinis aktyvistas bei sistematiškas mąstytojas“, „Santykių proveržis“.

Daugelis mūsų teigia, kad nori būti laimingi: turėti prasmingą gyvenimą, juo mėgautis, jausti pilnatvę bei dalintis meile ir draugyste su kitais žmonėmis ir galbūt kitomis rūšimis – šunimis, katėmis, paukščiais ar dar kuo nors.

Tačiau kaip bebūtų keista, kai kurie elgiasi taip, lyg norėtų nuolat savęs gailėtis – jiems puikiai sekasi į gyvenimą įsileisti kančią, net jei jie iš to negauna jokios akivaizdžios naudos, nes savęs gailėjimasis nepadeda jiems susirasti mylimųjų ir draugų, geresnės darbo vietos, uždirbti daugiau pinigų ar įdomiau praleisti atostogas.

Kam jie tai daro? Padariau išvadą, kad kančia – tai meno forma, o pasitenkinimas, kurį, atrodo, jame randa žmonės, atspindi kūrybines pastangas, kurių reikia kančiai išgyventi. Kitaip tariant, kai gyvenimo sąlygos yra stabilios, taikios bei palankios, nevyksta pilietiniai karai, nebadaujama, nesiautėja epidemijos, nėra susierzinimą keliančio skurdo, savęs gailėjimasis tampa amatu, reikalaujančiu vaizduotės, vizijos bei išmonės.

Skaityti toliau

Spausdinti

Į Lietuvos vaikus nukreiptos alkoholio reklamos etiniai aspektai

Vartotojiška kultūra neatsiejama nuo reklamos, todėl ją galima laikyti susidorojimo su žmogumi būdu. Reklamos galia milžiniška, atimanti iš individo bet kokią laisvą teisę pasirinkti.

Dėl nepažabotos alkoholio reklamos jo vartojimas Lietuvoje tapo socialine norma. Tai gerai paliudija ir mūsų visuomenėje įsigalėjusi nuostata, jog alkoholis yra maisto produktas, o tokios prekės kaip alkoholinis šampanas yra dažnas vaikiškų, jau nekalbu apie paaugliškas šventes, atributas. Alkoholio pramonė, neturinti jokių moralės skrupulų naudojasi silpna šalies įstatymine baze, o dabartinė situacija dėl alkoholio reklamos draudimo pernelyg primena Baltazaro puotą...

Būkime atviri patys sau, žmonės išleidžia pinigus alkoholiui dažnai tik tam, kad atsikratytų juos laikinai kamuojančio nuobodulio, kurį sukuria dabartinė urbanistinė visuomenė.

Skaityti toliau

Spausdinti

Trumpai drūtai

Darbo santykių užvaldymas

 

Rinkimų fiesta baigėsi, aistros slūgsta, valdžios garvežys jau puškuoja. O rinkėjas vėl nėrė į kasdienybės rutiną, nuspalvintą darbo, buities ir artėjančių švenčių nuotaikų. Gal tai tinkamas metas prabilti apie darbo santykius. Turime pripažinti, jog viešumoje stokojama tęstinio santykių kultūros, etikos ir psichologijos aptarimo. Netgi priešrinkiminės pakylos prožektoriai vengė skverbtis į darbo santykius lyg būtų tai uždara zona.

Mūsų kultūroje giliai tūno nuostata, jog reikalai organizacijoje – pačių darbdavių ir darbuotojų reikalas. Kad santykiai šeimoje nėra vien jos narių reikalas, kad tam tikrais atvejais reikalingas ir būtinas visuomenės ir valstybės demėsys – šiandien jau niekam nekyla abejonių. Ar darbo santykiuose yra mažiau viešojo intereso? Tiesa, kartais padūsaujame apie savanaudžius darbdavius arba apie atlyginimus vokeliuose. Pavienės aimanos prasiveržia į viešąją erdvę, bet tai tokie vėjo gūsiai, kurie bangų nesukelia

Kas slypi už šių, beje ne vienintelių, pakertančių žmonių gyvenimus reiškinių, kokie šaltiniai juos vis iš naujo maitina? 

Lietuvoje darbo santykių sritis – kaip privati valda, kurios savininkas yra darbdavys. Už privatumo skraistės slypi savos rašytos ir nerašytos taisyklės, tradicijos ir papročiai, kartais gerokai artimesni Darvino arba Tayloro laikų dvasiai, negu Lietuvos Darbo kodeksui. Kiek mums dar trūksta socialinės brandos, kad darbdavio ir darbuotojo santykiuose matytume viešąjį interesą? 

Skaityti toliau...